Šį brandžios vasaros mėnesį norisi stabtelėti, atsikvėpti prieš laukiantį rudenį, dėkoti už tai, ką patyrėme atostogaudami, keliaudami, vasariškai darbuodamiesi, kartu dėkoti už visas Dievo dovanas, gautas per gyvenimą. Kaip žemdirbys, pildamas grūdą į aruodus, atsikvepia ir džiaugiasi užaugintu aukso spalvos derliumi, taip ir mes karts nuo karto pažvelkime į savo gyvenimo derlių. Gal būta visko, gal pamatysime, kur reikia atgailos ar atitaisymo, bet

Minint šv. Pranciškaus Asyžiečio jubiliejinius metus, skirtus 800-osioms jo mirties (perėjimo – transitus) metinėms, esame kviečiami atidžiau įsižiūrėti į šio Dievo Neturtėlio dvasinį palikimą. Pranciškus vadinamas alter Christus. Tai žmogus, kuris aistringai ieškojo Kristaus ir, kupinas meilės, skatinančios juo sekti, pasidarė visiškai į Kristų panašus. Į rugpjūtį įžengsime švęsdami Porciunkulės atlaidus, kurie iš ano „mažo žemės lopinėlio“

„Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ (Mt 26, 17), – šiais žodžiais pradedama Kristaus kančios istorija. Lyg ir žinome, bet turbūt iki galo neapmąstome fakto, jog svarbiausias krikščionių tikėjimo įvykis nutiko svarbiausios judaizmo šventės metu. Galbūt todėl šiandienė Biblijos egzegezė atsigręžia į žydiškąsias Jėzaus šaknis, idant šiame kontekste suprastų naujus Kristaus mokymo

Pati Apvaizda parengė šį šventąjį eucharistinei misijai, sudariusi sąlygas bendrauti su visų visuomenės sluoksnių, įvairios padėties žmonėmis – Petrui Julijonui teko imtis įvairiausių pareigų, patirti gyvenimą keliose bendruomenėse, daug keliauti. Taip jis turėjo galimybę pažinti daugybės sielų poreikius ir suprato Eucharistijos poveikį joms, tapo „iškiliu Eucharistijos apaštalu“, kaip jį pavadino šv. Jonas Paulius II. Jaunystė ir kelias į