Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei Bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų dalių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile... Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė Šio mėnesio „Magnificat“ viršelis nėra įprastas leidiniui – jis nespalvotas. Reprodukuojamas atvaizdas – apie 1930-uosius metus daryta paveikslo „Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir

Spalis, kaip ir gegužės mėnuo, išimtinai paskirtas Dievo Motinos garbei. Jeigu gegužę Mergelę Mariją pagerbiame specialiomis pamaldomis, tai spalį Bažnyčia kviečia melstis rožinį – vieną populiariausių ir veiksmingiausių marijinių maldų. Šią tradiciją patvirtino ir visai Bažnyčiai privalomą padarė popiežius Leonas XIII (pontifikatas 1878–1903), jautęs ypatingą pamaldumą Dievo Gimdytojai, netgi vadinamas Rožinio popiežiumi, nes parašė 11 enciklikų, skirtų

Lietuvos vyskupijos laukia ateisiančių metų. Švęsime 100 metų sukaktį. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė Apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“, kuri prasideda žodžiais: „Lietuvių tautai po didžiausio karo, Dievui padedant, atgavus laisvę...“ Ja popiežius įsteigė atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su arkivyskupija metropolija Kaune, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijomis ir Klaipėdos prelatūra. Įvykis, pakeitęs

Abipusis pažinimas, pagarba ir vertinimas yra kelias, kuris ypač dera santykiams su žydais, bet analogiškai ir su kitomis religijomis. [...] Dialogas, kurio mums reikia, gali būti tik atviras ir pagarbus, tik tada pasirodys vaisingas. Abipusė pagarba yra prielaida ir tuo pat metu tarpreliginio dialogo tikslas: gerbti kito teisę į gyvybę, fizinį integralumą, pamatines laisves – sąžinės, minties, išraiškos ir religijos. Pasaulis žvelgia į mus,

Šie jubiliejiniai metai mus paverčia vilties piligrimais. Mąstant apie šią temą, širdyje iš karto suskamba Šarlio Pegi (Charles Péguy) – didžio prancūzų rašytojo, kurio kūriniai (dar) nėra išversti į lietuvių kalbą – vardas. Pirmą kartą man apie jį papasakojo dvasios vadovas Belgijoje, ir su tokia šiluma, kurios iki šiol nepamiršau. Jis man sakė, kad jei būtų ištremtas į salą su vienintele knyga, tai būtų Pegi poezijos kūriniai. Taip ir aš pasiėmiau šį