Taip jau nutinka leidybos darbuose, kad rengiant lapkričio numerį štai pro tėviškės langą dar matosi šviežiai nupjautos ražienos, o jau tenka įsivaizduoti plikas lapkričio vėjų siūbuojamas šakas... Dvasiniame gyvenime truputį kitaip. Be abejo, mąstome apie ateitį, gyvename laukdami to, ką patiria Visų Šventųjų dieną iškilmingai minimi žinomi ir nežinomi šventieji, bet svarbiausia lieka ši akimirka, nes tik būdamas čia ir dabar, dabartinę akimirką

Lapkričio mėnesio „Magnificat“ maldynėlis pasitinka skaitytojus iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtu kūriniu – leidinio viršelyje reprodukuojamas XIX a. vokiečių romantizmo atstovo Karlo Gustavo Karuso (Carl Gustav Carus, 1789–1869) paveikslas „Romos prisiminimas. Rafaelis ir Mikelandželas stebi Šv. Petro baziliką“ (1831, drobė, aliejus, 49,4 × 39,7 cm). Kūrinys saugomas Frankfurte prie Maino veikiančiame Vokiečių romantizmo muziejuje, Gėtės

Šiame įvade sustosime prie kelių pagrindinių Luko evangelijos temų, remdamiesi pasakojimais ir palyginimais, kurių nėra kitose evangelijose – taip galėsime pajusti šios Evangelijos išskirtinumą, aktualumą ir patrauklumą. Lukui Jėzus yra Soter – Gelbėtojas (Lk 2, 11), ir jo atneštas išganymas yra visuotinis, apimantis visą žmoniją. Pateikdamas Jėzaus genealogiją ne nuo Abraomo, kaip Mato evangelijoje, bet nuo Juozapo iki Adomo (3, 23–38), ir

Šv. Klemenso Romiečio bazilika Romoje, netoli Koliziejaus, yra vienas mįslingiausių ir simboliškai turtingiausių krikščionybės pastatų. Šios bazilikos sluoksniai – tarsi tikėjimo istorijos kronika: viršutinis sluoksnis – XI a. bažnyčia, po ja – IV a. bazilika, dar žemiau – privatūs romiečio namai (domus). Šv. Jeronimas mini bažnyčią, pastatytą ant Klemenso namų. Po šiais namais – požeminė Mitros šventykla. Ar Klemensas buvo į krikščionybę atsivertęs

Gyvybės Viešpatie, visa, ką turime, ateina iš Tavęs: derlinga žemė, gauti talentai, gyvenusiųjų prieš mus triūsas. Nieko neturime vien tik sau – visa yra dovana, skirta dalytis. Tačiau taip dažnai, Viešpatie, trokštami ar jau įgyti turtai užkietina mūsų širdį, įkalina mus savanaudiškume ir verčia pamiršti pačius silpniausius. Atleisk mums, kad kaupiame, užuot dalijęsi, kad gėrybes naudojame kaip galios priemonę, o ne tarnauti kitiems. Tu