01
04 /
2011
Toks kontrastingas šiemet mūsų balandis, mūsų pavasaris. Džiuginantis vis aukščiau pakylančia saule, bundančia gamta, o mūsų liturginiame gyvenime vėl kviečiantis išgyventi didžiąją dramą – Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą. Užbaigusius netrumpą gavėnios kelią evangelistai nuo pat Verbų sekmadienio kviečia žengti kartu su Kristumi Jo keliu – nuo džiaugsmingo „Osana“ Jeruzalėje iki „Ant kryžiaus jį!“ Didįjį penktadienį.
Turbūt ne vienam savo gyvenime yra tekę patirti tamsos laikotarpius, kai, regis, niekas nebeturi prasmės, kai nebėra į ką įsikabinti. Tai mūsų didieji šeštadieniai, nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų trunkanti tuštumos diena. Ištverkime juos su Marija – bene vienintele, sugebėjusia Didįjį šeštadienį išgyventi tikėjimo pilnatvėje. Tvirtai tikėkime, kad mūsų sunkumo akmuo bus nuristas „vyro spindinčiais drabužiais“, kad mūsų senasis „aš“ buvo nukryžiuotas su Kristumi tam, kad nebevergautume nuodėmei. Juk „jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6, 5).
Prisikėlęs Jėzus, pasirodantis moterims ir mokiniams, toks žemiškas ir paprastas – keliauja, valgo su jais, kuria ugnį, dalija duoną bei žuvį ir nuolat drąsina: „Nebijokite!“ Štai tokia Viešpaties pamoka ir priesakas mums. Drąsai ženkime Prisikėlimo keliu. Aleliuja!
Indrė Klimkaitė
