01
08 /
2011
„Pasižiūrėjęs į save tikėjimo akimis suprasi, kad kuo labiau tave spaudžia darbai, tuo daugiau laiko privalai skirti maldai. Kitaip būsi tuščias. Tau tik atrodys, kad ką nors duodi kitiems, bet tai bus tik iliuzija. Juk negalima duoti to, ko neturi.“ Kun. Tadeušas Daičeris (Tadeusz Dajczer)
Rugpjūtis gražus savo rudenėjančios gamtos žiedais ir vaisiais, o Bažnyčioje šį mėnesį minime Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į Dangų, Žolinę. Mes savo šeimoje labai mylime Motinėlę Mariją, švelnią ir nuolankią, rūpestingą ir visiškai atsidavusią savo Sūnui. Juk ji įvykdė viską, kam buvo kviečiama. Įvykdė, nes širdimi klausėsi Dievo balso, gyveno šiuo slėpiniu ir pasitikėjo Juo. Nuostabi laikysena – gyvenimas visiškai pasitikint Dievu. Dėl to Jėzus savo mylimąją Motiną pasiėmė į Dangų ir uždėjo jai Karalienės vainiką.
Paprastai Žolinę mūsų šeima švenčia pas senelius, Žemaitijos kaime. Tad ir gėlių puokštelę nesunku suskinti, ir smagu įsilieti į būrį baltaskarių močiučių ir pasitempusių kaimo žmonių, skubančių bažnytėlėn ir sudiržusiose nuo darbo rankose laikančių Lietuvos laukų žolynus.
Vis dėlto vaikams primenu, kad gražiausia puokštė Marijai – tai mūsų meilė Dievui ir vienas kitam, atjauta ir pagalba, žingsnelis nuo savo norų brolio, sesės, draugo, močiutės, senelio link. Ir nuoširdi malda.
Vakare visi susirenkame prie šeimos altorėlio. Labai gražu, jei turime kryžių ir Švč. Mergelės Marijos ikonėlę ar paveikslą. Tai padeda geriau įsivaizduoti ,,adresatą“. Mūsų altorėlį šiuo metu puošia Marijos atvaizdas iš Jeruzalės, iš Dievo Motinos Ėmimo į Dangų šventovės. Meldžiamės įprastu šeimos maldos ritmu, kurį man, mamai, dar vaikystėje įskiepijo močiutė. Meldžiamės vakarines maldas, kurias galime rasti kiekviename maldyne. Po jų seka maldų Marijai vėrinys. Kartais tas vėrinys būna neilgas, bet dažnai nusitęsia… Tada džiaugiasi ir manoji, mamos, širdis, ir, tikime, šventoji Marija danguje šypsosi.
Ieškokime maldos formų, tinkančių mūsų šeimai šiandien.
Susirinkę į maldos vietą, uždekime žvakę (tuo pasirūpinti galėtų vyresnis vaikas). Vienas iš tėvų pradeda maldą.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Pradžios giesmė. Tegul mažesnieji išrenka giesmelę Marijai.
Dievo žodis. Skaitome dienos Evangeliją.
Vienas iš tėvų arba vyresnieji vaikai perskaito tos dienos Evangeliją. Tyloje pabūkime su Žodžiu. Jei kas nors neaišku, būtinai pasiaiškinkime. Juk įdomu išgirsti brolio, sesės mintis ir pačiam galbūt šį tą pasakyti.
Maldų vėrinys Marijai. Kiekvienas išsakykime, už ką norėtume padėkoti, gal kas serga, gal laukia svarbus įvykis, gal turime ir šeimos įsipareigojimų melstis. Melskimės ne tik už save, bet ir už pažįstamus, draugus. Prisiminkime ir bendras Bažnyčios intencijas („Magnificat“ nugarėlėje yra popiežiaus maldos intencijos tam mėnesiui). Po kiekvienos intencijos sukalbėkime „Sveika Marija“.
Jėzaus išmokyta malda. Su pasitikėjimu tarkime Tėve mūsų…
Tyla. Pabūkime drauge vidinėje tyloje, tegul Viešpats daro savo darbus…
Pabaigos malda.
Angelėli, sargužėli,
Saugok mane visados,
Kad aš mažas mažutėlis
Nepaklysčiau niekados…
Maldą baigiame kryžiaus ženklu.
Po to dar palaiminimas prieš miegą. Mama ar tėtis laimina savo vaikus.
Eglė ir Eugenijus Ivanauskai ir septyni jų vaikai, Vilnius
