Regis, tik neseniai trys išminčiai, sekdami paskui žvaigždę, ėjo pagarbinti tvartelyje užgimusio pasaulio Išganytojo, o štai jau Marija ir Juozapas atneša Kūdikį į šventyklą paaukoti Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą. Liturgijoje pabrėžiami keli šio įvykio aspektai. Pirma, Kristus paklūsta Įstatymui, atėjęs ne panaikinti, o įvykdyti jį. Antra, džiaugsmingame Jėzaus paaukojime šventykloje jau nuspėjamas paaukojimas ant Kryžiaus, užbaigsiantis visas aukas. Tačiau ko kas šventės atmosfera kupina didelio džiaugsmo: dieviškasis Kūdikis, tautų šviesa, šiandien iškilmingai pašvenčiamas misijai – žmonijos išgelbėjimui. Atmenant Kristaus Paaukojimą, Grabnyčios tapo ir maldos už pašaukimus pašvęstajam gyvenimui diena.
Vasarį minėsime ne vieną šventąjį ir kankinį, pasišventusį Viešpačiui – mergelę kankinę šv. Agotą, daug kančių patyrusią afrikietę šv. Juozapiną Bachitą (apie ją skaitykite „Mėnesio šventosios“ rubrikoje), šv. Benedikto seserį šv. mergelę Skolastiką, kankinius vyskupą šv. Blažiejų ir šv. Polikarpą, taip pat Europos globėjus šv. Kirilą ir Metodijų ir kt. Iš jų gyvenimų galime semtis pavyzdžių, kaip nenuilstamai ir atsidavus su džiaugsmu tarnauti Viešpačiui, Jam pašvęsti savo gyvenimus. Iš jų mes galime mokytis, anot evangelisto Mato, būti žemės druska. Ir, kaip V sekmadienį mus pamokys kun. Mindaugas Kučinskas, turint savyje druskos, gyventi tiesoje, turint savyje šviesos – gyventi meile ir visada būti atsigręžus į Tiesos ir meilės šaltinį – Trejybinį Dievą.
Indrė Klimkaitė