01
11 /
2012
Lapkritis – ramybės ir susikaupimo mėnuo, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi laukia ateinančios žiemos ir speigo, kai visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Mes, kaip ir dauguma šeimų, Visų Šventųjų dieną lankome artimųjų kapus. Abu su žmona kilę iš Dzūkijos, todėl ten ir vykstame. Mūsų kaime išlikusi tradicija Visų Šventųjų dieną melstis kapuose. Užkuriamas didelis laužas. Visi kaimo žmonės ir artimieji sustoja ratu aplink ugnį ir meldžiasi. Vaikams patinka uždegti žvakutes ant mirusių diedukų kapų. Kiekvieną kartą pabuvus ten aplanko ramybė ir pajauti Dievo artumą toje vietoje, iš kur esi kilęs, kur yra tavo šaknys, kur brangi tėviškė, kur kiekvienas veidas tau be žodžių kalba ta lėtai ramia dzūkiška tarme. Tai laikas, kai ir vaikams nereikia skirti papildomo dėmesio – jie arba meldžiasi, arba šildosi sutūpę prie laužo, arba tyliai vaikštinėdami skaito antkapių užrašus. Taip jie prisiliečia prie senosios kaimo tradicijos ir kartu pajunta visa apgaubiančią ramybę, maldos galią. Į namus grįžtame dažniausiai tylėdami. Štai tokia ta lapkričio pradžia – pilna ramybės ir susikaupimo.
Mes savo namuose turime maldos vietą – svetainėje, prie didelio ovalaus stalo. Jį puošia Švč. Marijos paveikslėlis. Dažnai šalia pamerkta keletas gėlyčių. Uždegame žvakę.
Pradžia. Dažnai maldą pradedame giedodami. Tai visus nuramina, padeda susikaupti.
Dievo žodis. Skaitome dienos Evangeliją. Tada paklausiame vaikų, kas jiems labiausiai įsiminė, kas labiausiai sujaudino. Smagu klausytis vaikų pasakojimo. Jiems puikiai sekasi.
Dėkojimai, atsiprašymai ir maldavimai. Visi iš eilės pasakome savo intencijas, už ką dėkojame ir savo prašymus.
Bendra malda. Dažniausiai kalbame rožinio slėpinį. Meldžiamės už mirusiuosius. Jeigu vėlesnis metas ir vaikai jau pavargę – kalbame poterius. Paskutinę „Sveika, Marija“ giedame. Giesmė sušildo maldą, padaro ją gyvesnę. Tai ypač patinka vaikams. Kartais tėtis paima gitarą, o jaunėlis sūnus atsineša būgną ir savo maldą baigiame garsiai giedodami ir šlovindami.
Po maldos turim tradiciją pasakyti, kas kiekvienam šiandien labiausiai patiko. Šis pasidalijimų ratas labai visus suartina, leidžia pajusti, kuo kiekvienas gyvena, kas mums svarbu, kas jaudina ir kas džiugina.
Turime taisyklę – jei norime pasakyti vieną blogą dalyką, turime įvardinti dar penkis gerus. Tai nėra lengva.
Tada vienas iš kito išgirstame daug komplimentų. Juk taip malonu jų klausytis. O ir blogas dalykas tuomet nėra jau toks nemalonus.
Baigiamoji malda. Kalbame Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės maldą už kunigus.
Jėzau, Amžinasis Aukščiausiasis Kunige, paslėpk ir saugok savo Švenčiausioje Širdyje visus kunigus. Išlaikyk be dėmės jų pateptas rankas, kuriomis jie kasdien liečia Tavo Švenčiausiąjį Kūną. Išsaugok tyras jų lūpas, kuriomis jie geria Tavo Brangiausiąjį Kraują. Išlaikyk jų širdis, paženklintas neišdildoma kunigiškos garbės žyme, tyras ir laisvas nuo žemės purvo. Tegul dega Tavo meile ir telieka Tau ištikimi. Saugok juos nuo sugedusio pasaulio. Suteikęs jiems duonos ir vyno perkeitimo galią, pakeisk jų širdis. Palaimink jų darbus gausiu derliumi, po mirties suteik jiems amžinosios garbės vainiką. Amen.
Pabaiga. Maldą baigiame kryžiaus ženklu palaimindami vienas kitą.
Jau gulėdami lovose ir paskaitę pasakas, sukalbame su vaikais maldą Angelui Sargui:
Angele Sarge, man paskirtasis
Būk su manim, tu mano mielasis.
Dieną, naktį
Rytą ir vakarą
Saugok tu mano žingsnį kiekvieną.
Amen.
Stengiamės vakare susirinkti vakaro maldai, kad ir kaip būname pavargę. Svarbiausia per daug nesusivėlinti. Mes, tėvai, esame atsakingi, turime melstis kiekvieną vakarą, geriausiai tuo pačiu laiku. Tada ir vaikai pripranta, ir tėvams lengviau išlaikyti vakaro maldos tradiciją šeimoje.
Su Jumis meldėsi Ramunė ir Arūnas Maziukai
su vaikais Terese Elija, Kristijonu, Daujote ir Auguste
