01
04 /
2013
JĖZUS PRISIKĖLĖ! JIS IŠ TIESŲ PRISIKĖLĖ!!! Taip visą širdį atvėrę šaukia tie, pas kuriuos paskutinę kovo dieną Jėzus atėjo ir jiems pasirodė, į kurių vargingus ir skausmingus gyvenimus Jis pasibeldė, o jie nepabijojo atverti Jam savo širdies durų ir ištarti: „Užeik, Viešpatie, ir pasilik“, „Tu būk mano gyvenimo Viešpats.“
O ką daryti tiems, kurie linksmai ir sočiai leisdami laiką arba paskendę dideliuose savo rūpesčiuose neišgirdo to kasdienio, įvairiose dienos situacijose vykstančio Jėzaus beldimo, kvietimo atiduoti savo bėdas, kvietimo Jį ir Jo meilę pamatyti pačiame nemaloniausiame asmenyje?
Velykų rytą jie tradiciškai užsukę į šv. Mišias ir išgirdę šūksnius apie prisikėlusį Jėzų tik santūriai ir mandagiai pritaria: „Taip taip, jau girdėjome…“ O džiaugsmo širdyje lieka tiek pat, kaip ir sužinojus apie jau prabundančią gamtą ar apie meškos atsikėlimą iš guolio po ilgo žiemos miego…
Tie „jie“, tai daugelis iš mūsų, kurie keliaudami per gyvenimą patiriame įvairius savo tikėjimo išbandymus – atšilimą ir atšalimą, nupuolimus ir vėl PRISIKĖLIMĄ.
Tegul balandis būna mums visiems tąsa tų gerų dalykų, kuriuos pradėjome kartu su Kristumi.
Mūsų šeima vakarais prieš miegą susirenka kuriame nors iš kambarių (dažnai tai nusprendžiama ekspromtu, paskutinę minutę. O vasarą atostogaudami ypatingai dažnai savo vakarinės maldos vietą keičiame – tai būna ir prie jūros palydint saulę, ir automobilyje vėlų vakarą grįžtant iš kur nors ir t. t.), pasidedame keletą ikonėlių su Jėzumi ir Marija, uždegame žvakę.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Atsiprašymo malda. Kiekvienas šeimos narys paeiliui taria: „Palaiminkite mane, šventieji broliai ir seserys, ir atleiskite man nusidėjėliui.“ Tada visi atsako: „Te Dievas tau atleidžia, šventasis/šventoji broli/sese.“
Dievo žodis. Suaugusieji parenka ištrauką iš Šv. Rašto.
Biblijos skaitinius vaikai priima gana įvairiai – kartais nieko nesuprasdami, kartais su susidomėjimu, ypatingai jei tame skaitinyje yra kokie nors aštresni siužetai, daugiau veiksmo, o ne pamokymų. Tačiau dėl to neišgyvename. Juk tarp mūsų yra Jėzus, kurio Dvasia palengva mus veda, švelniai mus augindama Dievo meilėje ir Jo pažinime.
Dėkojimų, prašymų, užtarimų malda. Kiekvienas savais žodžiais garsiai išsakome įvairius dėkojimus, prašymus, garbinimus Dievui. Visi pakartojame prašytojo paskutinius žodžius. Pvz.: „Dėkojame Tau, Dieve, už mano mokytoją ir prašome jai sveikatos, nes dabar ji serga. Palaimink ją, Viešpatie.“ Visi pakartojame: „Palaimink ją, Viešpatie.“ Taip Dievui išsakome, išliejame per dieną sukauptus įspūdžius.
Malda prašant Marijos užtarimo. Pavedame save Marijos globai ir sukalbame keletą maldų Marijai (Rožinio paslaptį arba „Viešpaties Angelo“ pasveikinimo maldą, arba „Tavo apgynimo šaukiamės…“).
Pabaigos malda. „Simeono giesmė“ (žodžius galite rasti „Magnificat“), malda Angelui Sargui.
Palaiminimas. Šeimos nariai palaimina vienas kitą ženklindami kaktas kryžiaus ženklu. O tada vaikai skuba, kuris pirmas užpūs žvakę.
Jėzus yra tikrai gyvas ir veikia mūsų gyvenimuose, jei tik Jam ištariame: „Taip.“ Prisimenu, kaip kažkada per pamokslą išgirdome kunigą raginant pavesti save Marijai ir devynis mėnesius kiekvieną dieną sukalbėti keletą maldų savo nuožiūra, atiduodant save ir artimuosius į jos rankas. Kunigas tvirtino: „Pamatysit, ji tikrai jus nuves tiesiai į Jėzaus širdį.“ Tas kunigo raginimas visus metus melstis Marijai mums tapo kokybiškai naujo gyvenimo su Dievu pradžia. Iki tol mūsų šeimoje vyravo individuali malda, o kartu melsdavomės tik epizodiškai.
Pradėję kiekvieną vakarą melstis Marijai pastebėjome, kad mūsų malda ima kisti. Joje atsirado Šv. Rašto skaitymai, natūralus poreikis išsakyti maldavimus, dėkojimus Dievui ir t. t.
Prabėgo kunigo minėtas laikas, mėnesiai bėgo toliau, o mes vis laukėme to nukeliavimo į Jėzaus širdį. Aš asmeniškai laukiau, kada išgirsiu: „Ding dang, Tado šeimos traukinys į Jėzaus širdį atvyko pirmuoju keliu.“ Tik išgirsti nieko nereikėjo. Jėzus įsiveržė pats į mūsų širdis sugriaudamas stereotipus ir peržengdamas žmogiškąją vaizduotę. Jis atėjo pas mus per skausmą ir išmėginimus. Tuomet Jam ištarę „Taip“, su atsidavimu Dievo valiai priimdami mus ištikusius rūpesčius, mes pajutome Jo jėgą, paguodą, ramybę. Tapo akivaizdu, kad Marija mus tikrai veda vis giliau Jėzaus širdies link… Neabejoju, kad jos dėka mums užtenka jėgų ir drąsos ištarti sunkiose gyvenimo situacijose Dievui TAIP, o tada visos mūsų tariamos bėdos Dievo malonės dėka tampa mums neįkainojamomis Jo dovanomis.
Tadas ir Ieva, vakarais besimeldžiantys su savo vaikais (Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia)
