Vakaro malda šeimoje. 2014 m. birželis. Nr. 6(52)

01
06 /
2014

Birželį pasitinkame gyvendami Jėzaus Prisikėlimo džiaugsmu ir stengiamės širdis laikyti atviras Jo pažadui. Artėjant Sekminių šventei kartu su visa Bažnyčia jungiamės į bendrą maldą prašydami Šv. Dvasios dovanų pasauliui, Bažnyčiai ir kiekvienam mūsų.

Birželio mėnesį Bažnyčia kviečia visus pasinerti į Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Kalbėkime ją ne tik šeimoje, nepabijokime pakviesti ir į svečius užsukusių bičiulių ar kaimynų ir, kas žino, gal tai bus pirmas kartas, kai jie pajus Jėzaus artumą per maldos bendrystę, juk „vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. (Jn 3, 8)

Vakaro maldai esame paskyrę laiką po vakarienės. Sutvarkę stalą ir uždegę žvakelę bandome nurimti Viešpaties ir vienas kito bendrystėje. Kadangi esame septyniese, o mūsų šeimos narių amžius svyruoja nuo 42 m. iki 9 mėn., sąvoką „ramybė“ kiekvienas suvokiame skirtingai: vienam – tai noras panirti į išgirstą Žodį, kitam – troškimas išsakyti visus dar labai gyvus dienos įspūdžius, o dar kitam – ieškoti, o gal net reikalauti (ir labai garsiai) paguodos ir supratimo, kai, pavyzdžiui, negali vartyti maldynėlio, nes tėtis ar sesė tuo metu iš jo skaito dienos Evangeliją. Surasti vidurio kelią, kad malda būtų suprantama visiems ir visi kartu pajėgtume joje būti, mums neretai yra išbandymas, todėl nuolat prašome Viešpaties vedimo ir pagalbos, kad malda tikrai būtų bendrystės su Juo ir vienas su kitu išgyvenimas.

Pradžia. Maldą pradedame kryžiaus ženklu. Giedame giesmę kreipdamiesi į Šv. Dvasią. Kartais tėtis arba mama savais žodžiais kreipiasi į Viešpatį prašydami atsiųsti Šv. Dvasią, kad laimintų mūsų bendrystę ir atvertų širdis savajam žodžiui.

Dievo žodis. Dažniausiai skaitome dienos Evangeliją. Paskui trumpai pasikalbame, kas ką suprato. Pasiaiškiname, jei išgirdome neaiškų žodį, ar prisimename, ką esame anksčiau girdėję ir žinome apie skaitinyje minimus žmones.

Užtarimo malda. Kad mūsų malda netaptų vien prašymais (pastebėjom, kad prašyti mums visiems puikiai sekasi), pirmiausia visi bandome minutėlei nutilti ir kiekvienas sau tyliai atsakyti į tris klausimus: Už ką šiandien noriu atsiprašyti? Už ką dėkoju? Ko noriu paprašyti?

Tada garsiai išsakome savo atsiprašymus, padėkas ir maldavimus. Prisimename ir gyvus bei mirusius artimuosius, draugus, bičiulius, jei žinome, pavedame Dievui jų rūpesčius ir prašome reikalingų malonių. Meldžiamės už Bažnyčią, mūsų šalį ir visą pasaulį.

Pabaigos malda. Susikibę rankomis kalbame Tėve mūsų, Sveika Marija ir Garbė Dievui.

Kai grįžtame namo susivėlinę ar būname labai pavargę, ir kartu susėsti nebėra jėgų, vaikams patinka jau lovelėse sukalbėti trumputę maldelę:

Angelėli Sargužėli,
Saugok mane visados,
Kad aš mažas kūdikėlis
Nepražūčiau niekados.

Maldą baigiame kryžiaus ženklu. Prieš suguldami miegoti dar visi vieni kitus palaiminame ženklindami kryžiaus ženklu kaktas ir tardami „Telaimina Tave Viešpats.“

Tikrai ne kartą patyrėme, kaip malda ir bendrystė Viešpaties akivaizdoje mus suartina ir leidžia patirti, kokius džiaugsmus bei rūpesčius kiekvienas po dienos nešiojamės širdyje. Taip pat patiriame ir tokių akimirkų, kai susėdimas bendrai maldai mums tampa neįveikiamu uždaviniu, tad prašome Viešpaties pagalbos ir Jūsų užtarimo, kad mums ir visoms šeimoms pakaktų ištvermės, ramybės, nuolankumo ir, žinoma, kūrybiškumo šeimos maldos kelionėje.

Jurgita ir Vytautas Saliniai su
Saule, Viltaute, Simonu, Adomu ir Vincentu,

Šv. Arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubas

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.