01
11 /
2015
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11, 25) Telydi šie Kristaus žodžiai lankant artimųjų kapus, kai kiekvieną lapkričio dieną belapiai medžiai ir visa apmirštanti augmenija liudys nykimą ir praeinamybę. Užbaigdami liturginius metus ir pradėdami adventą žengiame į tykų, tačiau džiugų laukimą. Lauksime ne tik šv. Kalėdų, – laukiame žadėto antrojo Kristaus atėjimo, savo Išganytojo. Šiame laukime mus stiprins visi šventieji ir kankiniai, jau pasiekę dangiškąją tėvynę. Gilinkimės į jų biografijas, leiskimės uždegami jų pavyzdžio ir jų pasitikėjimo Viešpačiu.
Lapkričio 16 d. ir savaitę iki to Vilniaus Aušros Vartus gausiai lankys piligrimai iš visų šalių. Jie atvyksta padėkoti ir prašyti malonių iš Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos. Marija su didžiule meile žvelgia į visą žmoniją. Todėl ji gauna iš Dievo didžiausių malonių tiems, kurie, kaip apaštalas Jonas, „priima ją pas save“ ir pripažįsta savo Motina. Kalbėdami noveną Gailestingumo Motinai (p. 214) ir mes galime išmelsti Dievo gailestingumo Lietuvai ir savo artimiesiems. Juk ne veltui popiežius Pranciškus, neseniai viešėdamas Filadelfijoje, dar sykį garsiai patvirtino: Lietuva – Marijos žemė.
Indrė Klimkaitė
