01
08 /
2015
Vakaro malda į mūsų šeimą „atėjo“ palyginti neseniai, o tiksliau – prieš kokius ketverius metus, kai vyras grįžo iš vienų žiemos rekolekcijų Baltriškėse, Tiberiados bendruomenėje. Tuomet jis vyko vienas, norėjo atgauti sielos ramybę ir pasisemti dvasinės stiprybės. Iš kelionės vyras parsivežė mažytę ikoną, Baltriškių broliams vienuoliams jis davė pažadą, kad kiekvieną vakarą melsis prie jos. Kadangi tuo metu mūsų dvyliktokė dukra, didžiam mūsų skausmui, vis labiau tolo nuo mūsų ir nuo Dievo, mudu sutartinai nusprendėme kiekvieną vakarą melstis už ją, už jos sielos išgelbėjimą. Juk Šventajame Rašte pasakyta: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“ (Mt 18, 20)
Ir štai jau skaičiuojame ketvirtus metus, kai mudu, pailsę po dienos darbų, vakarais meldžiamės už dukrą, juo labiau kad ji išvyko studijuoti į užsienį ir yra taip toli nuo namų. Gyvename dviese, daugiau vaikų neturime, todėl ir vakaro maldos pavyzdį pradžioje ėmėme iš „Magnificat“ knygelės, bet laikui bėgant pamažu perėjome prie Valandų liturgijos.
Didžiausią atgaivą mūsų širdims teikia giesmės, nes pagal specialybę esame muzikos mokytojai. Giesmė mus ne tik sujungia, bet ir pakylėja nuo kasdienybės, nuramina rūpesčių prislėgtas sielas ir paruošia širdis maldai. Dažnai mudu namuose mėgstame pagiedoti be jokios progos, spontaniškai.
Rugpjūčio mėnesį minime Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventę. Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš mirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Nutarę patikrinti kapą, apaštalai Marijos kūno neberado – čia buvo tik daugybė nuostabių gėlių: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“ (Apr 12, 1)
Todėl šį mėnesį mūsų giesmės ir maldos skiriamos Dangiškajai Dievo Motinai. Dažnai susimąstau: ar mes pajėgūs melstis taip nuolankiai ir atsidavę, kaip dažnai prašome Mergelės Marijos melstis už mus ir šaukiamės jos užtarimo. Mums Mergelė Marija yra paguoda ir viltis, kuri meilingai mus pasitiks prie Dievo sosto.
Atėjus vakarui prie ikonos uždegame žvakę.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu tardami: Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.
Pagarbiname Švenčiausiąją Trejybę: Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius, amen.
Minutėlei nutylame ir tyloje apmąstome praėjusios dienos įvykius, patikriname savo sąžinę.
Himnas. Kartu vienu balsu skaitome vakarui skirtą himną arba sugiedame giesmę.
Psalmės su priegiesmiais. Pradžioje vienas kuris iš mūsų perskaito psalmės priegiesmį ir drauge jį atkartojame. Toliau kiekvienas paeiliui skaitome po psalmės eilutę ir pabaigoje pagarbiname Švenčiausiąją Trejybę bei vienu balsu atkartojame priegiesmį.
Dievo žodis. Skaitome to vakaro Šventojo Rašto ištrauką (iš Naujojo Testamento). Tyloje apmąstome Dievo žodį.
Švč. Mergelės Marijos giesmė su priegiesmiu. Jau išmokome atmintinai ir sutartinai tariame šią maldą kaskart išgyvendami ir įsiklausydami į minimus įvykius bei pažadus.
Dėkojimas ir maldavimai. Tai pati mėgstamiausia maldos dalis, kai ne tik meldžiamės bendrais maldavimais, bet prie Viešpaties kojų sudedame savo maldas ir padėkas už prabėgusią dieną, už dukrą ir išsakome visus kitus troškimus.
Jėzaus išmokyta malda. Susikabiname rankomis ir tariame: Tėve mūsų…
Palaiminimas. Darydami kryžiaus ženklą tariame: Viešpats mus tepalaimina, tesaugo nuo visokio blogio ir tenuveda į amžinąjį gyvenimą. Amen.
Po kiekvienos vakaro maldos mūsų širdys nurimsta ir taip pasiliekame Dievo akivaizdoje iki ryto. Maldos žodžiais nuramintoms sieloms ir miegas būna ramesnis, kokybiškesnis.
Šį mėnesį savo vakaro maldoje melsimės ir už „Magnificat“ sudarytojus, leidėjus ir skaitytojus.
Vida ir Sigitas Žukauskai,
Vilniaus arkikatedros bendruomenės nariai
