01
10 /
2015
Svarbiausia, kad malda būtų gyva, autentiška. Įsiklausant, kam esame kviečiami: disciplinai, tylai, veiksmui, gal laiškui? Puodų karalystės pasidalijimu su Juo, arba tik prisiglaudimui. Kartais negera nuo žodžių gausos per dieną, ir nesinori jų skambančios tuštumos pažerti Artimiausiajam Danguje. Tada pasičiumpi vieną sąskambį, vieną eilutę, vieną žodį, vieną meno, Jį vaizduojančio, detalę – ir būni su ja, perduodi vyrui, imi jo pasirinktą. Vaizduotėje eini Šv. Rašto takais, įsmunki tai vieno, tai kito klumpėsna…
Mūsų šeimoje: mes, paauglė dukra ir du pipirai. Paauglė savo maldos būdą jau renkasi pati, (iš bendros maldos išlikęs tik palaiminimas prieš išsiskiriant ryte – anksčiau liečiant kaktą, dabar – iš tolo – proporcingai paauglystės amžiui), o mes vakarais suklumpame ir rankose žongliruodami sūnumis bandome melstis. Po kiek laiko matome, kad bandymai pavyksta, nes pustretinukas jau sugieda Tėve mūsų, garbindamas nusilenkia iki žemės, o ir prieš meldžiantis kiekvienam įbruka po seną arba naują „Magnificat“ numerį. Užpučia žvakę. Ir žvelgdamas į mus aplankančius brolius vienuolius sako – dievulis.
Visada gera (nors ne visada pavyksta) prie ikonų pamerkti sezoninių grožybių iš netoliese žaliuojančio miško. Augalai primena kūrinijos laiką – kad kiekvienas iš jų yra su Dievo palaiminimu paskirtas žydėti kaip tik tuo laiku. Grožybės keičiasi, o ikonos išlieka tos pačios. Amžinybės pojūtis.
Spalio mėnesį aplink daug spalvų. Ir Šv. Marijos rožinis labai spalvingas, jei pavyksta jį kalbėti ne ,išbeldžiant, o išgyvenant. Mums patiko jį kalbant pasinaudoti popiežiaus šv. Jono Pauliaus II patarimu tariant ,,<…> ir pagirtas Tavo sūnus Jėzus“, įterpti kalbamos paslapties aktualiją: ,,<…> ir pagirtas Tave į dangų pasiėmęs Tavo sūnus Jėzus.“ Tuomet kiekviena eilutė primena paslapties gylį. Tiesa, Rožinis mums labiau pavyksta vaikščiojant, kartu migdant vaikus miške, kalbant balsu, nei vakare, kai galvoje gęsta paskutiniai sąmonės likučiai.
Dar didelis turtas buvo šv. Marijos Rožinio mėnesį atrasti a. a. močiutės sesers ranka prirašytą sąsiuvinį – savos kūrybos maldų – giesmių Mergelei Marijai. Kiekviena giesmė buvo įkvėpta skirtingo Marijos litanijos kreipinio. Skaitant arba giedant tas giesmes patyrėme pojūtį – remtis protėvių tikėjimu. Apima geras jausmas, kai matai kadaise kurtas, ranka surašytas ir kalbėtas maldas. Verta protėvių tema pagyvinti savo tikėjimą, juk jie susiję. Ypač artėjant Vėlinių šventei tarsi užmegzti ryšį su kadaise tikėjusiais, o dabar – galbūt reginčiais?
Ryte ir vakare šeimai susirinkus maldos kampe uždegama žvakė.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Giesmė. Giedant, o ne skaitant giesmę labiau suklūsta vaikai. O ir patiems – tas žodžių lėtesnis išgiedojimas mielesnis nei skaitymo tempas.
Dievo žodis. Skaitome dienos Evangeliją.
Dėkojimas ir maldavimai. Aktuali, pagyvėjanti maldos vieta, mat visuomet yra rūpesčių – savo arba kitų, kuriuos nešiojamės. Kuo daugiau padedi Jam po kojomis, tuo labiau pamatai savo mažystę.
Jėzaus išmokyta malda. Giedame Tėve mūsų… Po truputį prisideda pypliukai.
Tyla. Jei malda su mažaisiais nebūna tokia jau rami, tai verta po maldos šiek tiek nutilti, tarsi sugauti Dievo žvilgsnį į mus. Pamatyti, kaip Jis žiūri: ar su šypsena, ar suklusęs dėl kažko, ko nepastebėjome savo elgesyje šiandien. Patirti savo širdį – ar ji iš tikro norėjo melstis, ar meldėsi, ar atsigaivino Jo glėbyje? Jei lieka skubos ir nesusikaupimo pojūtis, tuomet vakare atsigulus verta priminti sau, kad nukeliaučiau vėl į Jo platybes, susiieškočiau tą brangiausią Veidą ir priglausčiau savąjį.
Agnė ir Vidas su Agne, Tauru ir Roku,
šiuo metu dažniausiai besimeldžiantys
su Šv. Jono broliais joanitais Vilniuje
