07
10 /
2019
Prieš 1150 metų, 869 m. spalio 5 d., prasidėjo Konstantinopolio IV susirinkimas, trukęs bemaž 5 mėnesius (iki 870 m. vasario 28 d.). Jame dalyvavo 102 vyskupai, 4 patriarchai ir 3 popiežiaus pasiuntiniai (legatai). Susirinkimo metu buvo paskelbti 27 kanonai. Svarbiausias Konstantinopolio IV susirinkimo sprendimas – šventųjų atvaizdų gerbimo praktikos patvirtinimas, galutinai užbaigęs ilgas ikonoklastų kovas Bizantijos imperijoje. Susirinkimo Tėvai paskelbė, kad dera gerbti Švč. Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų atvaizdus, o Viešpaties Jėzaus Kristaus atvaizdas gerbtinas lygiai kaip Evangelijų knyga.
Konstantinopolio IV susirinkimas taip pat pašalino iš pareigų Konstantinopolio patriarchą Fotiją ir į pareigas grąžino anksčiau nuverstą patriarchą Ignotą. Vis dėlto po dešimtmečio (879–880 m.) ten pat, Konstantinopolyje, sušauktas naujas susirinkimas po Ignoto mirties grąžino Fotijui patriarcho sostą. Ilgainiui abu šie susirinkimai imti skirtingai traktuoti Vakarų ir Rytų Bažnyčių: Vakarų (Romos Katalikų) Bažnyčia aštuntuoju visuotiniu (ir Konstantinopolio IV) susirinkimu laiko 869–870 m. įvykusįjį, o Rytų (Stačiatikių) Bažnyčia – sušauktąjį 879–880 metais. Kovų dėl Konstantinopolio patriarcho personos sukelta įtampa tarp Bizantijos ir Romos ilgainiui tapo vienu iš Bažnyčios skilimo veiksnių, o Konstantinopolio IV susirinkimas – pirmuoju, dėl kurio Rytų ir Vakarų nuomonės išsiskyrė.
Prieš 550 metų, 1469 m. spalio 8 d., Spolete mirė Fra Filipo Lipis (Filippo Lippi) OCarm (g. apie 1406). Florencijos mėsininko sūnus, likęs našlaitis, tetos buvo atiduotas auklėti į Florencijos karmelitų vienuolyną. Jame užaugęs jaunuolis davė karmelito įžadus (tapo broliu Pilypu) ir buvo įšventintas kunigu. Susižavėjęs tapyba ir jos pramokęs, brolis Pilypas paliko vienuolyną (nors nuo kunigo šventimų ir vienuolio įžadų atleistas nebuvo) ir ėmė verstis tapydamas molbertinius paveikslus ir freskas. Florencijos dailininko gyvenimas buvo audringas ir vargingas: skolos, iš kurių mėginama išsisukti klastojant dokumentus, bylinėjimasis, skundai, netesėti pažadai ir skandalai… Suvedžiojęs dailią vienuolę naujokę, brolis Pilypas susilaukė sūnaus – taip pat tapytoju tapusio Filipino Lipio. Atrodo, kad audringas gyvenimas galėjo tapti ir Filipo Lipio mirties priežastimi – nors popiežius esą davęs leidimą tapytojui susituokti, šis, jau šešiasdešimtmetis, buvęs nunuodytas vienos ar kitos nepastovių jausmų aukos giminaičių…
Filipo Lipio tapybos paveldas – daugiausia molbertiniai paveikslai, vaizduojantys Dievo Motiną (su Kūdikiu arba jos Apreiškimo ar Vainikavimo scenas). Didesnės apimties sienų tapybos darbus brolis Pilypas atliko Prato katedroje (netoli Florencijos) ir Spoleto katedroje. Pastarojoje, darbo nespėjęs užbaigti, buvo ir palaidotas. Be savo darbų, Renesanso ir sakralinės dailės lobyną jis praturtino ir kūrėjais – sūnumi Filipinu Lipiu ir mokiniu Sandru Botičeliu (Sandro Botticelli).
Prieš 350 metų, 1669 m. spalio 4 d., Amsterdame mirė Rembrantas (Rembrandt van Rijn, g. 1606). Nepaprasto likimo dailininkas, gyvenime patyręs sėkmę ir vargą, žmonos ir vaikų mirtį, nesantuokinę meilę, savo religine tapyba (daugiausia Šv. Rašto, ypač Senojo Testamento scenomis) transcendavo paprastą žmogiškąją būtį. Vienas garsiausių Rembrandto darbų – „Sūnus palaidūnas“ – buvo ir vienas paskutiniųjų; tapydamas jį dailininkas tarsi pats pasiruošė grįžti į Tėvo namus.
Prieš 150 metų, 1869 m. spalio 8 d., gimė Komitas, armėnų nacionalinės muzikos tėvas (m. 1935). Kūdikystėje netekęs motinos, dvylikametis berniukas dėl gražaus balso buvo priimtas į Ečmiadzino seminariją. Čia jis pamėgo muziką, gavo muzikinį išsilavinimą ir tapo vardapetu (celibatiniu Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios kunigu). Po studijų Berlyne Komitas, pasinaudodamas čia įgytu vakarietišku išsilavinimu, sukūrė nacionalinę armėnų muzikos tradiciją. Jis ne vien rinko ir aranžavo armėnų (taip pat ir kurdų) liaudies dainas, bet ir supažindino su jomis Europos auditoriją. Deja, 1915 m. armėnų genocidas taip sukrėtė Komitą, kad jis nebeatsigavo ir likusį gyvenimą praleido psichiatrijos klinikose.
Prieš 100 metų, 1919 m. spalio 29 d., Akilė Ratis (Achille Ratti), būsimasis popiežius Pijus XI, Varšuvoje buvo įšventintas vyskupu. Baigiantis I pasauliniam karui, 1918 m. rudenį, popiežius Benediktas XV Vatikano Apaštališkosios bibliotekos prefektą monsinjorą Ratį paskyrė vizitatoriumi Lenkijai ir Baltijos kraštams. Šv. Sostui pripažinus Lenkiją de jure, 1919 m. birželio 6 dieną mons. Ratis tapo pirmuoju Apaštalų Sosto nuncijumi Lenkijos Respublikoje. Tai sukėlė nepasitenkinimą Lietuvoje, kuri tokio pripažinimo nesulaukė ir kurioje vizitatoriaus statusas išliko nepakitęs.
Nuncijumi paskirtas monsinjoras Ratis buvo nominuotas ir tituliniu Lepanto arkivyskupu. Vyskupo šventimus jis priėmė Varšuvos katedroje priėmė iš arkivyskupo Aleksandro Kakowskio rankų, taip įsijungdamas į Lenkijos ir Lietuvos vyskupų įpėdinystės („dvasinės genealogijos“) seką. Įdomu, kad jo „proproprosenelis“ šioje apaštališkosios įpėdinystės, šventimais vieno vyskupo perduodamos kitam, grandinėje buvo Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis, o dar ankstesnės šios giminystės grandys buvo Žemaičių vyskupas pagalbininkas Aleksandras Beresnevičius ir Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskis.[1]
Įsijungęs į lenkiškai lietuvišką apaštališkosios įpėdinystės grandinę, Pijus XI ją ypač praturtino, konsekruodamas daug naujų vyskupų – ir tuo pačiu pagausindamas savo pirmtakų „dvasinių palikuonių“ gretas. 1980 m. apie tai gražiai rašė istorikas Paulius Rabikauskas SJ: „Žemaičių vysk. M. Paliulionis dabar, būdamas amžinybėje, gali nemažai stebėtis, kad iš jo šitaip paeina, pavyzdžiui, didžiausia dalis Kinijos vyskupų, kurių pirmuosius šešis pop. Pijus XI konsekravo 1926 m. spalio 28 d. Šv. Petro bazilikoje“.
Prieš 50 metų, 1969 m. spalio 4 d., Torunėje mirė dailininkas ir fotografas Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen, g. 1891). Jis dailės mokėsi Krokuvoje, Peterburge, Vilniuje ir Paryžiuje, o vėliau ilgus metus darbavosi Vilniuje – buvo Stepono Batoro universiteto docentas, vadovavo Grafikos katedrai, II pasaulinio karo metais kurį laiką (1940–1942) darbavosi dailės akademijoje. 1944 m. sovietų kariuomenei užėmus Vilnių, kurį laiką dirbo Lietuvos dailės muziejuje, o 1946 m. išvyko į Lenkiją, kur dėstė Torunės Mikalojaus Koperniko universitete.
Tarpukariu Hoppenas buvo viena ryškiausių Vilniaus miesto ir krašto dailės gyvenimo figūrų. Jis reikšmingai prisidėjo prie istorinių Vilniaus interjerų restauravimo, dekoravo Vyskupų koplyčią Vilniaus katedroje, o savo nuotraukose prieš II pasaulinį karą spėjo įamžinti daug vertingo Vilniaus krašto sakralinio paveldo – bažnyčių ir koplyčių, jų interjerų fragmentų, paveikslų, skulptūrų, liturginių reikmenų. Sudėtingais karo metais netekęs pedagoginio darbo, Hopenas nenuleido rankų: drauge su bendradarbiais sgrafito technika sukūrė įspūdingus Lentvario ir Perlojos bažnyčių interjerus, išpuošė Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Šv. Jackaus koplyčią.
Dr. Liudas Jovaiša
1 Ratti – apašt vizitatorius 1918 m.; 1919 m. kovo 30 d. Šv. Sostas pripažino Lenkiją de jure ir Ratti paskirtas tituliniu Lepanto arkivyskupu. Jį konsekravo Kakowskis, konsekruotas 1913 m. Peterburge Vloclaveko vysk. Stan Kaz Zdzitovieckio, o šis – 1902 m. ten pat Plocko vysk Jurgio Juozapo Elijo Šembeko, o šis 1901 m. ten pat – arkivysk Boleslovo Jeronimo Klopotovskio, o šis 1897 m. ten pat – Paliulionio. (prieš tai – Kozlovskis, Beresnevičius, Žilinskis, Dmochovskis). („Lietuvos vyskupų dvasinė genealogija“, Aidai, 1980, p. 207-213)
