01
11 /
2019
„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, – taip apie Elenutę rašė jos bendramokslė.
Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 23 d. tarnautojų šeimoje, 1925 m. sausio 11 d. buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. Elena buvo tyli, nestiprios sveikatos mergaitė (problemos su stuburu. Vėliau motinos pastangomis išgydyta), kukli, protinga, graži. Lankė dabartinę „Saulės“ gimnaziją Kaune. Priklausė skautų organizacijai. 1943 m. įstojo į KU Medicinos fakultetą, tačiau jame nesimokė. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, norėdama tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko.
Rodos, Elenos gyvenimas buvo, kaip ir daugelio to metų merginų. Išoriškai, ji nieko neišsiskyrė iš kitų bendraamžių, tačiau Viešpats panoro, kad šioje kuklioje merginoje, pasirodytų Jo galybė. 1944 m. sausio 3 d. Elenai būnant devyniolikos metų amžiaus, vakare apie 22 val. į Spirgevičių namus, nutildę šunį ir prisistatę policininkais, įsiveržia keturi nuo alkoholio apsvaigę vyrai. Visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Lietuviškai kalbantysis, kaip vėliau paaiškėjo buvo A. Čeponis, būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos kambaryje spietėsi jų vaikai: devyniolikmetė Elena, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje. Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenos ir Stasės. Kadangi Stasė gyveno Spirgevičių kaimynystėje, ji bandė ištrūkti ir šauktis pagalbos, nes jos namuose buvo įrengtas telefonas. Užpuolikams ji pasakė, kad eina atnešti svogūnų. Tačiau ją sulaikė ir bandė išprievartauti. Po grumtynių su girtais užpuolikais Stasei pavyko išbėgti į lauką. Čia pat sode užpuolikas, ją pasivijo ir nušovė. Po to banditai išsivedė Eleną Spirgevičiūtę, Sugrįžusios Elenos tėvas paklausė, kur jie ją vedžiojęsi ir ko norėję. Mergina į tai atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu.“ Atėjūnai vėl ją išsivedė ir gąsdinimais bandė priversti pasiduoti jų norams, o priešingu atveju grasino nužudysią. Elena dar sykį sugrįžo, tik šįkart – atsisveikinti su tėvais. Motina dar paklausė: „Ar mus visus nužudys?“. Elena atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite“. Tada ji ramiai atsisveikino kryžiaus ženklu. Artimieji pamena, kad jos veidas spindėjo ypatinga šviesa. Lietuviškai kalbantis jaunuolis pasišaukė Elenutę į gretimą kambarį ir nušovė. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies; dešinė jos ranka buvus apdeginta paraku – tikriausiai ji norėjo dar paskutinį kartą persižegnoti.“
Nors netikėtai nutrūkusiame Elenos gyvenime nebūta didingų žygdarbių ar ypatingų mistinių patirčių, ji yra mums pavyzdys to kasdienybės šventumo, apie kurį kalbėjo Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, sakydama, kad Dievo akyse darbų dydis sveriamas pagal tai, kiek į juos įdėta Dievo ir artimo meilės. Nors ir gyvendama didžiųjų istorijos tragedijų fone (sovietinė ir nacistinė okupacijos, II Pasaulinis karas), kuris kartu atnešė netikrumą ir moralinį pakrikimą, Elena išliko tvirta, nes glaudėsi prie Viešpaties. Jos palikimas – paaugliškas dienoraštis, kuriame Elena aprašo savo troškimus, draugystes, pašaukimo ieškojimus. Šie puslapiai liudija, kaip Viešpats brandino ir augino Eleną, vis labiau uždegdamas jos širdį troškimu mylėti Kristų ir Jam priklausyti. Greta kasdienybės rutinos (mokykla, ruoša namuose, susitikimai su draugais) regima ir dvasinė gija – kasdienės Šventos Mišios ir Komunija, malda ir užtarimas prieš Viešpatį savo klystančių bendraamžių.
Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius, pradėjęs Elenos beatifikacijos bylą, kalbėjo: „Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“
Šventųjų pavyzdžiai ir užtarimas reikalingi mums, o ne Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijai, todėl nuo mūsų maldų, domėjimosi priklauso tiek Elenos Spirgevičiūtės, tiek kitų mūsų tautiečių beatifikacijos bylų sėkmė.
Malda
Viešpatie Jėzau Kristau, mažųjų ir nekaltųjų Gynėjau, savo tikinčiajai Elenai Tu suteikei malonę pasipriešinti nedoriems užpuoliko kėslams, padėdamas pasirinkti garbingą kankinystę. Padaryk, kad mes, turintys kovoti su įvairiomis pagundomis bei ydomis, galėtume džiaugtis Tavo Tarnaitės šventumo pripažinimu Bažnyčioje ir sulauktume jos užtarimo bei pagalbos. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius.
Kun. Robertas Urbonavičius
Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos
bylos vicepostulatorius
