Bėgimas į Egiptą

„Magnificat“ viršelis šį mėnesį siūlo stabtelėti ir įsižiūrėti į pirmąją krikščionybės istorijoje pabėgėlių šeimą. Į Šventąją Šeimą. Skulptūriškai didinga Mergelė Marija su tarsi ore sklendžiančiu kūdikėliu, ištiesusiu rankutę laiminimui, ir piemenys, suklupę adoracijai. Gal tik susirūpinusio Juozapo, prilaikančio asilėlį, veidas leidžia numanyti, kad tai bėgimo į Egiptą scena. Labiau esame įpratę matyti Juozapą, vedantį šį užsispyrusį gyvulėlį, ant kurio sėdi Marija su kūdikiu.

Prancūzų dailininkas Žanas Batistas Mari Pjeras (Jean Baptist Marie Pierre, 1713–1789) mums siūlo šiek tiek kitokią gerai žinomo siužeto versiją. Vis dėlto šio įvykio, taip glaustai paminėto Šventajame Rašte, ikonografija labai plati ir spalvinga. Nenuostabu, kad pabėgimo į kitą šalį, idant būtų apsaugota gyvybė ir gyvenimas, tema rado tokį atgarsį iki pat mūsų dienų. Kuri gi tauta, kuri epocha galėjo išvengti tokios patirties?

Taip norėtųsi ilgiau pasilikti su Kalėdų įvykiu, tuo jaukiu, romantišku, per kartas išpuoselėtu Jėzaus gimimo įvaizdžiu, tačiau angelų bei piemenų džiaugsmo giesmes nustelbia Šventajai Šeimai netikėtos ir pavojingos kelionės rūpesčiai bei nekaltų vaikelių riksmas. Šį įvykį aprašęs evangelistas Matas pasakoja: „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: ‘Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.’ Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: ‘Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų’“ (Mt 2,13–15). Apmąstydamas šį įvykį, šv. Jonas Auksaburnis taikliai pastebi: „Matote, vos tik kūdikėlis gimė, tironą pagauna įsiūtis ir motina su kūdikiu priversti bėgti į svetimą žemę. Taigi, jei tik jūs atsiduodate kokiam šventam darbui, kaipmat užpuls visokie varginimai. Nesijaudinkite, bet, sekdami šiuo pavyzdžiu, viską drąsiai priimkite.“

Evangelijose išties nieko nepasakyta, nei kaip sekėsi kelionėje, nei ką Šventoji Šeima išgyveno Egipte. Tačiau šias spragas su kaupu užpildė apokrifiniai raštai. Ypač – „Arabiškoji Išganytojo vaikystės evangelija“, „Teofiliaus vizija“ ir kiti pasakojimai, šį įvykį aprašantys su spalvingomis detalėmis. Juose galime skaityti, kaip Šventoji Šeima kėlėsi per Nilą, kaip juos lydėjo liūtai ir leopardai, kaip Jėzus sutrumpino kelionę, kad tėvai išvengtų dykumos karščio. Viduramžių pabaigoje atsirado ikonografijoje itin pamėgta „poilsio pabėgimo į Egiptą metu“ tema. Šventajai Šeimai sustojus pailsėti, juos apsupo švelnūs angelų smuiko ir fleitos garsai, palmės lenkėsi, kad savo vaisiais galėtų pamaitinti išalkusią šeimyną, akimirksniu užaugo kviečių varpos, kad paslėptų juos nuo persekiotojų. Tai atvėrė menininkų vaizduotę turtingai ikonografijai. Kai kuriems, ypač XVI a. Šiaurės šalių dailininkams, ši tema tapo ir pretekstu tapyti įspūdingus peizažus. Tačiau potridentinė Bažnyčia, siekdama apvalyti tikėjimą nuo prasimanytų pasakojimų ir legendų, ragino menininkus daugiau susitelkti į tai, kas užrašyta Šventajame Rašte.

Paveikslo, į kurį šįkart atidžiau žvelgiame, autorius – prancūzų menininkas Žanas Batistas Mari Pjeras, Romoje penketą metų studijavęs itališkąją tapybos tradiciją. Šis vienas svarbiausių to meto dailininkų dažnai gaudavo aukštuomenės užsakymų. Buvo pakviestas dekoruoti karalienės Marijos Leščinskos apartamentus Versalyje, ne kartą dirbo ponios De Pompadur užsakymu. 1770 m. tapo Paryžiaus Karališkosios Akademijos vadovu ir iki mirties buvo pirmasis karaliaus dailininkas. Mielai imdavosi ir religinių užsakymų. Jis išpuošė du kupolus Paryžiaus šv. Roko bažnyčioje, o Šv. Sulpicijaus bažnyčioje Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplyčioje galime pamatyti aptariamąją didelio formato drobę, nutapytą 1751 m. Šv. Sulpicijaus bažnyčia savo dydžiu šiek tiek nusileidžia Dievo Motinos katedrai, bet po pastarąją šiais metais ištikusio gaisro laikinai per didžiąsias šventes perėmė vyskupijos katedros funkcijas.

Dailininkas ne sykį ėmėsi šios temos. Nors kaskart kompoziciją kurdavo kiek kitokią, piemenis matome beveik visuose šio siužeto darbuose. Kitur daugiau dėmesio skirta peizažui arba Šventoji Šeima nutapyta didelių grėsmingų uolų fone. Šiame paveiksle labiau susitelkta į pagrindines figūras. Monumentali Marija su kūdikiu tarsi visiškai nepavaldi laikui. Konkretus įvykis pasimeta, ir Jėzaus laiminimas perduodamas visiems laikams, visoms kartoms ir visiems žmonėms. Dvi piemenų figūros įkūnija dvi vidines laikysenas – gilų garbinimą, nusilenkiant prieš Dievą, ir žvilgsnių susitikimą, santykį, atvirumą Jo malonei. Prie piemens kojų matome šunelį ir lyg netyčia iš aptvaro lentų susidėjusį kryžių, o žalios šakelės šalia nurodo į gyvybę nešančią būsimą Jėzaus kančią, kaip ir raudona Marijos tunika su šviesiu apsiaustu. Paveiksle daug žydro dangaus, o tolumoje galime įžiūrėti Nilo upę, ties kuria baigiasi karaliaus Erodo valdos ir per kurią Šventajai Šeimai ne kartą teks keltis. Žvelgiant į šį paveikslą, kirba mintis, kad Šventoji Šeima ne tik bėga nuo pavojų, bet skuba į Egiptą ir su misija.

Evangelistas Matas šiame įvykyje įžvelgė Senojo Testamento pranašystės išsipildymą. Egiptui Jėzaus apsilankymas taip pat tapo ypatingos malonės ženklu. Šventoji Šeima Egipte rado prieglobstį, o Egiptas Šventojoje Šeimoje – dieviškąjį palaiminimą. „Tebūna palaiminta tauta manoji – Egiptas“, –Viešpaties žodžius perduoda pranašas Izaijas (Iz 19, 25). Pasak egiptietiškos tradicijos, kai Kūdikėlis Jėzus aplankydavo kokį nors Egipto miestą, stabai šventyklose krisdavo ir suduždavo į gabalus. Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šį įvykį, rašo: „Bet kodėl bėgti į Egiptą? Viešpats Dievas, kurio pyktis netrunka amžinai, prisiminė visas bausmes, kuriomis kadaise ištiko Egiptą ir pasiuntė savo Sūnų, kad duotų nuostabų sutaikinimo ženklą. Šiuo vieninteliu ir galimu vaistu Jis nori išgydyti dešimt Egipto žaizdų.“ Su tuo pačiu palaiminimo ženklu 2017 m. balandį į Egiptą atvyko ir popiežius Pranciškus, linkėdamas, kad „Šventoji Šeima, emigravusi į Nilo žemę, idant išsigelbėtų nuo Erodo persekiojimų, laimintų ir saugotų Egipto tautą“.
Apmąstydami tai, mes taip pat galime klausti, kur yra tas mano vidinis Egiptas, iš kurio vergijos buvau išlaisvintas ir į kurį vėl turiu atsigręžti kitaip – su palaiminimu. Galbūt priimdamas tuos, kurie dar tik trokšta išlaisvinimo šviesos. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie atvirumą pabėgėliams (o ir visiems, esantiems paribiuose), įsitikinęs, kad pažeidžiamiausių ir silpniausių priėmimas be galo būtinas ir mums patiems, kad galėtume kurti žmogiškesnį pasaulį pagal Dievo valią. Jis kvietė nepamiršti keturių svarbių veiksmažodžių: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Taip pat ragino žvelgti kontempliatyviu žvilgsniu, nes įsižiūrėdami į migrantus ir pabėgėlius galime pastebėti, jog dauguma jų neatvyko tuščiomis rankomis, kad jie kupini drąsos, energijos ir įkvėpimo, kad atsiveža savo kultūrinius turtus, taip praturtindami ir tuos, kurie juos priima.

Jolanta Stupelytė

• «