06
12 /
2019
Šventasis Jonas Henrikas (John Henry Newman) gimė 1801 m. Londone, bankininko šeimoje. Būdamas šešiolikos metų Džonas Henris pradėjo studijuoti Oksfordo Trinity College, o 1824 m. tapo anglikonų diakonu ir pradėjo tarnystę Oksfordo šv. Klemenso bažnyčioje. Dar po metų – 1825-ųjų gegužės 29 d. jam suteikti anglikonų kunigo šventimai.
Keliolika metų kunigas Niumanas dėstė kolegijoje, rūpinosi studentų kultūriniu lavinimu ir sielovada, ypač kai 1828 m. tapo Oksfordo Švč. Mergelės Marijos universitetinės bažnyčios klebonu. 1832 m. kunigas Niumanas išsirengė kelionėn į pietų Europą – aplankė Italiją, Graikiją, Maltą. 1833 m. keletas profesorių, taip pat ir Niumanas, davė pradžią vadinamajam Oksfordo judėjimui, kuris siekė reformuoti anglikonų Bažnyčią, grįžti prie krikščioniško gyvenimo šaltinių, priešinosi visuomenės sekuliarizavimui.
1845 m. Niumanas atsistatydino iš Oksfordo kolegijos dėstytojų ir tų metų spalio 9 d. perėjo į Katalikų Bažnyčią. Kitais metais Romoje jis pradėjo ruoštis katalikų kunigystei. Čia jis įstojo į šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregaciją ir 1847 m. gegužės 30 d. priėmė kunigo šventimus.
Grįžęs į Angliją Niumanas atsidėjo sielovados darbui ir kūrybai, kurioje daugiausia dėmesio skyrė katalikybės ir anglikonybės santykiams ir sąveikai modernėjančioje visuomenėje. 1848 m. įkūrė pirmąją Anglijoje šv. Pilypo Nerio oratoriją. 1854 m. kunigas Niumanas paskirtas Dublino katalikų universiteto profesoriumi. 1878 m. Oksfordo Trinity kolegija jam suteikė „pirmojo garbės profesoriaus“ titulą. 1879 m. kunigą Niumaną popiežius Leonas XIII paskyrė kardinolu. Jis mirė 1890 m. rugpjūčio 11 d. savo įkurtoje Birmingamo oratorijoje. Testamente nurodė, kad ant jo kapo būtų užrašyta: „Ex umbris et imaginibus in veritatem“ („Iš šešėlių ir vaizdinių į tiesą“).
Popiežius Benediktas XVI yra pabrėžęs, kad Niumanas visą savo gyvenimo kryptį kildino iš jaunystėje išgyvento galingo atsivertimo potyrio. Tai buvo tiesioginis Dievo žodžio tiesos, Bažnyčioje perteikiamo krikščioniškojo apreiškimo objektyvios tikrovės patyrimas. Ši religinė ir kartu intelektinė patirtis lėmė, kad jis pajuto pašaukimą tarnauti Evangelijai, autoritetingo mokymo šaltinį įžvelgė Dievo Bažnyčioje ir uoliai stengėsi atnaujinti bažnytinį gyvenimą laikantis apaštališkosios tradicijos. Gyvenimo pabaigoje Niumanas savo gyvenimo darbą apibūdino kaip kovą su didėjančia tendencija laikyti religiją grynai privačiu ir subjektyviu dalyku, asmeninės nuomonės klausimu. Pasak Benedikto XVI, būtent to pirmiausia galime išmokti iš jo gyvenimo: mūsų dienomis, kai intelektinis ir moralinis reliatyvizmas grasina pakirsti pačius mūsų visuomenės pamatus, Niumanas primena, jog mes, kaip vyrai ir moterys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame sukurti pažinti tiesą, atrasti toje tiesoje savo galutinę laisvę ir mūsų giliausių žmogiškųjų lūkesčių išsipildymą. Vienu žodžiu, esame skirti pažinti Kristų, kuris pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Benedikto XVI teigimu, Niumano gyvenimas mus taip pat moko, jog aistra tiesai, intelektinis sąžiningumas ir autentiškas atsivertimas daug reikalauja. Tiesos, kuri išlaisvina, nevalia pasilaikyti sau; ją būtina liudyti, ji prašosi būti išgirsta, o jos įtikinamumo galia galiausiai kyla ne iš jos pačios ir ne iš žmogaus iškalbos ar argumentų, į kuriuos ji įvelkama.
Popiežius Benediktas XVI taip pat yra pabrėžęs, kad kardinolas Niumanas ir šiandien mus moko, jog priėmus Kristaus tiesą ir gyvenimu įsipareigojus jam nebegali būti perskyros tarp to, ką tikime, ir to, kaip gyvename. Kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ir veiksmu turime prisidėti prie didesnės Dievo garbės ir jo Karalystės plitimo. Niumanas tai suprato ir buvo didelis krikščionių pasauliečių pranašiškos tarnybos gynėjas. Jis aiškiai matė, jog mes tiesą priimame ne tiek grynai intelektiniu aktu, bet tam tikra dvasine dinamika, prasiskverbiančia iki mūsų esybės šerdies. Tiesa perteikiama ne tik oficialiu mokymu, kad ir koks svarbus jis būtų, bet ir vientiso, ištikimo ir švento gyvenimo liudijimu; tie, kurie gyvena tiesoje ir tiesa, instinktyviai atpažįsta, kas klaidinga, taigi kartu priešiška grožiui bei gerumui, lydintiems tiesos spindesį, veritatis splendor.
Pagal www.vaticannews.va/lt ir „Bažnyčios žinių“ medžiagą parengė
Giedrius Tamaševičius
