15
12 /
2019
Prieš 1400 metų, 619 m. gruodžio 23 d., išrinktas popiežius Bonifacas V. Jo pontifikatas nebuvo ilgas (truko beveik šešerius metus) ir daug žinių apie jį neišliko. Popiežiui Bonifacui priskiriamos pastangos įtvirtinti bažnytinio prieglobsčio (pašventintoje žemėje ar erdvėje prisiglaudusio nusikaltėlio neliečiamybės) teisę. Taip pat manoma, kad būtent jis paskatino Romą pradėti Anglijos christianizaciją.
Prieš 450 metų, 1569 m. gruodžio 23 d., nužudytas Maskvos ortodoksų metropolitas šv. Pilypas II (g. 1507). Prieš tai jis vadovavo Solovkų vienuolynui; jo dėka bendruomenė išgyveno dvasinio ir materialinio klestėjimo laiką (sakoma, kad vienuolyno vyresnysis dirbęs paprastus darbus drauge su visais kitais). Žinia apie nenuilstantį vienuolį pasiekusi Maskvos carą Joną IV Žiaurųjį, kuris panorėjęs tėvą Pilypą paskirti Maskvos metropolitu. Šis sprendimas ir carui, ir metropolitui kainavo brangiai. Vieną gražią dieną metropolitas Pilypas ne tik atsisakė palaiminti į cerkvę atėjusį melstis, tačiau žiaurumų nežabojantį carą, bet ir viešai jam papriekaištavo. Valdovo rūstybės laukti nereikėjo: apkaltintas raganavimu ir palaidu gyvenimu, metropolitas pamaldų metu buvo suimtas, nušalintas nuo pareigų ir įkalintas, o galiausiai kalėjime ir pasmaugtas. Po kurio laiko nesuirę jo palaikai buvo perkelti į Solovkų vienuolyną, o nuo XVII a. vidurio ilsisi Dievo Motinos Užmigimo cerkvėje Maskvos Kremliuje.
Prieš 350 metų, 1669 m. gruodžio 9 d., mirė popiežius Klemensas IX (g. 1600). Trumpas 1667 m. į Šv. Petro sostą išrinkto Džulijaus Rospiljozio (Giulio Rospigliosi), buvusio nuncijaus Ispanijoje ir popiežiaus valstybės sekretoriaus, pontifikatas svarbiais įvykiais nepasižymėjo. Klemensas IX stengėsi rasti kompromisą dėl jansenizmo ir galikanizmo įtemptuose santykiuose su Liudviko XIV Prancūzija ir bergždžiai mėgino organizuoti efektyvią paramą su turkais kovojantiems venecijiečiams. Sakoma, kad Šventasis Tėvas mirė susisielojęs dėl Kretos saloje turkų užimtos venecijiečių tvirtovės. Žinant švelnų ir žmogišką popiežiaus būdą (jis dvi dienas per savaitę klausydavo išpažinčių, taip pat lankydavo ir šelpdavo ligonius, buvo malonus bet kokios padėties žmogui, neprotegavo savo giminaičių), tatai visai tikėtina. Klemensas IX buvo itin kuklus (draudė rašyti savo vardą ant jo pontifikato metu iškilusių pastatų, nors tai buvo įprasta) ir reiklus sau (jo devizas bylojo: Aliis, non sibi clemens, t. y. „Švelnus kitiems, bet ne sau“). Su tokiu asketiniu popiežiaus rimtumu, regis, menkiau derėjo jo literatūrinė veikla – poezijos, dramų ir libretų (gal netgi pirmosios pasaulyje komiškos operos libreto) rašymas ir vertimas.
Prieš 150 metų, 1869 m. gruodžio 8 d., prasidėjo I Vatikano susirinkimas. Dvidešimtasis Romos Katalikų Bažnyčios visuotinis susirinkimas buvo sušauktas po 300 metų pertraukos – ir pirmą kartą vyko Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Jis buvo atidarytas gruodžio 8-ąją – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, kurio dogmą 1854 m. paskelbė Susirinkimą sušaukęs popiežius Pijus IX, šventės dieną. Pagrindinis Susirinkimo vaisius – dogminė konstitucija apie Kristaus Bažnyčią Pastor Aeternus. Ja paskelbta, kad popiežius, kaip visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, kalbėdamas ex cathedra, skelbia neklaidingą mokymą moralės ir tikėjimo klausimais. Už tokį nutarimą 1870 m. liepos 18 d. balsavo 433 Susirinkimo tėvai, ir tik du buvo prieš; didžioji dalis šios dogminės konstitucijos oponentų, matydami esą mažuma ir nenorėdami būti siejami su dokumento priėmimu, po preliminaraus balsavimo paliko Susirinkimą ir išvyko iš Romos.
Popiežiaus neklaidingumą atsisakę pripažinti katalikai (daugiausia iš vokiškai kalbančių Europos kraštų) veikiai susijungė su Utrechto senkatalikių bendruomene. Šioms grupėms tapus senkatalikių Bažnyčia, Vakarų krikščionių susiskaldymas dar labiau išaugo. Maža to, Romoje likusių Susirinkimo dalyvių, o ypač popiežiaus, laukė dramatiški sukrėtimai. 1870 m. rugsėjo 20 d. į popiežiaus valstybės sostinę įžengė Italijos vienytojų kariuomenė. Prieš tai protestuojantis popiežius tapo „Vatikano belaisviu“, o tolesni susirinkimo posėdžiai buvo atidėti neribotam laikui. Tik 1960 m., ruošiantis II Vatikano susirinkimui, I Vatikano susirinkimas buvo oficialiai uždarytas.
Prieš 150 metų, 1869 m. gruodžio 31 d., gimė prancūzų dailininkas Anri Matisas (Henri Matisse, m. 1954). Pakrikštytas kūdikystėje, dailininkas nebuvo praktikuojantis krikščionis nei religinio meno kūrėjas – iki susitikimo su jauna slaugytoja gyvenimo saulėlydyje. Ši mergina, Monika Buržua (Monique Bourgeois), netrukus tapo seserimi dominikone ir paprašė Matisą suprojektuoti ir dekoruoti seserų vienuolyno Rožinio koplyčią Vanse (Vence). 1947–1951 m. pastatyta ir įrengta koplyčia – vienas paskutiniųjų dailininko kūrinių, tobula architektūros, altorių, vitražų, sienų tapybos, liturginių rūbų ir kitų reikmenų dermė. Paties Matiso nuomone, nepaisant įvairių netobulumų, tai buvęs jo kūrybos šedevras.
Prieš 100 metų, 1919 m. gruodžio 17 d., gimė kardinolas Tomašas Špidlikas SJ (m. 2010). Po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose atsidūręs čekų jėzuitas labiausiai pagarsėjo kaip krikščioniškųjų Rytų dvasingumo tyrinėtojas (lietuviškai išleista jo knyga „Širdies nutyrinimas“). Būdamas krikščionis ir vienuolis jėzuitas, tėvas Špidlikas nepamiršo esąs čekas – ilgus metus darbavosi Popiežiškosios Čekų kolegijos dvasios tėvu, rengė per Vatikano radiją transliuojamas homilijas. 1995 m. tėvas Špidlikas buvo pakviestas vadovauti Vatikano kurijos darbuotojų gavėnios rekolekcijoms. 2003 m. pakeltas kardinolu, gavo Šventojo Tėvo leidimą nepriimti vyskupo šventimų ir iki gyvenimo pabaigos liko kunigu. 2005 m. jis vadovavo kardinolų kolegijos mąstymams popiežių Benediktą XVI išrinkusios konklavos metu. Baigęs gyvenimą Romoje eidamas 91-uosius amžiaus metus, kardinolas Špidlikas galiausiai sugrįžo į savo žemiškąją tėvynę – buvo palaidotas Velehrado jėzuitų bažnyčioje. Gyvenimo pabaigoje jis sakė: „Visą gyvenimą troškau pamatyti Jėzaus veidą, tad džiaugiuosi, kad dabar greit jį pamatysiu.“
Prieš 75 metus, 1944 m. gruodžio 27 d., nukankinta pal. Sara Salkahazi (g. 1899). Šios vengrės sesers vienuolės kelias į šventumą ir kankinystę buvo nelengvas ir įspūdingas. Inteligentiška, nuotaikinga pasiturinčios šeimos dukra, pradėjusi mokytojauti, patyrė apie vargšų bėdas ir… iš visos širdies ėmėsi užjausti, suprasti ir padėti. Apie skurdą ir vargą rašė spaudoje, nusprendė pati paragauti juodo knygrišės ir kepurininkės darbo, įstojo į krikščionių socialistų partiją, o galiausiai pasiprašė priimama pas Socialinės tarnystės seseris vienuoles. Šios iš pradžių nepanoro priimti be paliovos rūkančios kandidatės, tačiau šiai įveikus save ir metus rūkyti trisdešimtmetė kandidatė buvo priimta. Savo šūkiu ji pasirinko pranašo Izaijo žodžius: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8).
Vienuoliniame gyvenime sesuo Sara puikiai išreiškė šį moto. Ji organizavo labdaros teikimą, leido ir redagavo moterų žurnalą, vadovavo knygynui, mokytojavo, prižiūrėjo vargšų prieglaudą. Vos per vienerius metus jai teko 15 skirtingų paskyrimų – nuo darbo virtuvėje iki mokymo. Deja, vienuolijos vyresnybė vienu metu neleido seseriai Sarai, kaip nevertai, atnaujinti laikinųjų įžadų ir metams buvo uždraudusi nešioti abitą. Sesuo Sara ištvėrė šį sunkų gyvenimo išbandymą ir galiausiai gavo leidimą duoti amžinuosius įžadus.
Svajones apie misijas Brazilijoje ar Kinijoje nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Jo įkarštyje šimtadarbė sesuo Sara, tarsi neturėdama ką veikti, parašė pjesę apie tuo metu šventąja paskelbtą Margaritą Vengrę – ir vienuolijos vyresnybei leidus slapta paaukojo savo gyvybę už seserų saugumą. Jos vadovaujamos įstaigos buvo tapusios plačiu pabėgėlių slėpimo vietų tinklu. Pati sesuo Sara, manoma, išgelbėjo apie 100 žydų tautybės merginų, o jos kongregacija – apie 1000.
1944 m. gruodžio 27 d. rytą, Budapešto prieigose jau griaudžiant Raudonosios armijos pabūklams, sesuo Sara pasiūlė savo vienuolijos seserims mąstyti apie kankinystę. Ji dar nežinojo, kad dar tą pačią dieną ši mąstymo tema taps jos gyvenimo realybe. Suimta dėl prieglaudoje esančių asmenų su įtartinais dokumentais, sesuo Sara tą naktį drauge su kitais buvo atvaryta į Dunojaus krantinę – ir dar spėjo persižegnoti prieš kulkai nutraukiant jos gyvybę. Krantinėje, kur po egzekucijos apnuogintas sesers Saros kūnas buvo įmestas į Dunojų, Socialinės tarnystės seserys kasmet gruodžio 27-ąją uždega žvakutes. Kad primintų tą, kurios auka ir išgelbėjo daug persekiojamųjų, ir leido vienuolijos seserims – visoms iki vienos – išvengti nacių valdžios represijų. Kad primintų, jog „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (Jn 4, 16).
Liudas Jovaiša
