Besimeldžiantis mažasis Samuelis

Rubriką Viršelio paveikslas remia

 

 

Šio mėnesio „Magnificat“ viršeliui parinkta britų dailininko sero Džošua Reinoldso (Joshua Reynolds, 1723–1792) drobė „Besimeldžiantis mažasis Samuelis“ (1777), šiandien saugoma Fabro muziejuje Prancūzijoje. Paveikslas įdomus dėl turtingo istorinio konteksto, o sumanesnio skaitytojo gali būti panaudotas kaip medžiaga sąžinės peržvalgai.

Reinoldsas žinomas kaip vienas garsiausių XVIII a. britų portretistų, originaliai adaptavęs antikos, renesanso bei baroko meistrų tapybos tradiciją. Aptariamas biblinės tematikos paveikslas – išraiškingas dailininko kūrybos pavyzdys, atskleidžiantis sąsajas su rembrantiškąja šviesotamsa bei olandų dailininko mėgta rusvų atspalvių palete. Kartu tai tipiškas Reinoldso propaguoto „kilniojo stiliaus“ („great style“ arba „grand manner“) kūrinys. Daugiau kaip du dešimtmečius vadovaudamas 1768 m. įsteigtai Karališkajai akademijai, dailininkas populiarino klasika paremtą idealizuotą, poetinę estetiką. Įtakingas pedagogas akcentavo, kad istorinėje ir religinėje tapyboje subjektai turi būti vaizduojami oriai ir kilniai, net jeigu realybėje jų išvaizda tokia ir nebuvo. Tais pačiais principais tapytojas vadovavosi ir kurdamas portretus. XVIII a. viduryje Reinoldsas tapo madingiausiu portretistu Londone, turėjusiu savo studijoje įdarbinti pagalbinius dailininkus, idant įvykdytų visų norinčių įsiamžinti drobėje užsakymus.

Analizuojamame paveiksle vaizduojamas paskutinis Izraelio teisėjas ir pirmasis pranašas. Šventajame Rašte Samuelis iškyla kaip išmintingas, teisingas, klusnus ir ištikimas Dievo vyras, tad Reinoldso pasirinkimas pristatyti jį kaip simpatišką trimetį berniuką atrodo netikėtas. Paveikslo intriga ta, kad jis atskleidžia Vakarų kultūroje įvykusį požiūrio į vaikystę lūžį. Iki XIX a. buvo akcentuojama, kad žmogus gimsta paveiktas gimtosios nuodėmės ir tobulėja arba, kitaip tariant, skaistėja pamažu. Pagal šią mąstymo paradigmą moralinis teisumas (tyrumas) yra įgyjamas, o ne su juo jau gimstama. Atitinkamai vaikai vertinti menkiau negu suaugusieji, į juos žiūrėta kaip į šeimos nuosavybę ir darbo jėgą. XVIII a. antroje pusėje išsikristalizavo modernus požiūris į vaikystę, kaip nekaltybės ir tyrumo tarpsnį. Į vaiką imta žvelgti kaip į savarankišką asmenį, o ne tik patriarchalinės šeimos papildinį. Šiuo laiku uždraustas vaikų darbas, pradėta kurti atskira nepilnamečių penitencinė sistema. Šalia teigiamų socialinių pokyčių susiformavo kultūrinis mitas, kad vaikystė yra „kitas pasaulis“, pripildytas išimtinai teigiamų patirčių. Naujas požiūris į vaikystę rėmėsi dualistine samprata, atskiriančia vaikų (nekaltybės) ir suaugusiųjų (patirties) pasaulius. Dailėje šie pokyčiai išryškėjo pirmiausia britų menininkų sukurtuose vaikų portretuose.

Įsidėmėtina, kad pranašą Samuelį kaip besimeldžiantį vaiką vaizduojanti Reinoldso drobė žavėjo ne tik jo amžininkus, bet buvo ypač populiari vėlesniais šimtmečiais. Pats dailininkas sukūrė keletą nežymiai besiskiriančių šio siužeto variantų. Po tapytojo mirties paveikslo atminimą palaikė masiškai spausdintos įvairiõs meninės kokybės reprodukcijos, atvirutės ir „abrozdėliai“.

Natūraliai kyla klausimas apie atvaizdo populiarumo priežastis. Ką Reinoldso paveiksle įžvelgė XIX a. žiūrovas ir kuo jis patrauklus šiuolaikiniam žmogui? Panašu, kad traukos priežastis ta pati: iš drobės spinduliuojanti ramybė, giedra nuotaika, idilė ir nerūpestingos vaikystės regimybė. Vaikystės ilgesys atėjo su romantizmo epocha, bet ir šiais laikais vaikystė neretai įsivaizduojama kaip utopinis nepaliestas pasaulis, artimas natūralumui, gamtai, prasmingesnis, tyresnis ir nesaistomas socialinių skirtumų. Romantizuoti vaikystės vaizdai leidžia mums užsimiršti ir negalvoti apie suaugėlių gyvenimo iššūkius. Žavėjimasis šiomis utopijomis liudija prieglobsčio paieškas praeityje, kuri atrodo mažiau komplikuota, paprastesnė ir vertingesnė nei dabartis. Vaikų paveiksluose projektuojame ir socialinę, ir asmeninę nostalgiją: ilgimės ankstesnių „geresnių laikų“ ir savo nerūpestingo būvio. Idealai, kuriais negyvename dabar, yra sufokusuojami į praeitį.

Tokių vaizdų populiarumas liudija, kad pirmiausia jie maitina mūsų romantines iliuzijas (nelengva pripažinti, kad dauguma jų turime), o pamaldumą skatina kiek menkiau. Iš savo patirties žinome, kad sąžininga akistata su Dievu griauna iliuzijas, o maldos gyvenimas nėra nesibaigianti romantika.

Žydų berniukas Samuelis, arba mažasis Šmulė, moko mus kitokios laikysenos gyvenime: ne dairytis į praeitį ar nerimauti dėl ateities, o būti čia ir dabar. Jo malda „Kalbėk, VIEŠPATIE, – tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 10) ragina mus praktikuoti atvirų ausų ir klausančios širdies dvasingumą. Sausio mėnuo, kai Bažnyčios liturgijoje skaitoma Samuelio gyvenimo istorija, yra gera proga padėkoti už tuos žmones, kurie dėmesingai klausosi mūsų, ir mokytis iš jų atidos artimui bei Dievo Žodžiui. Kartais neatpažįstame Dievo balso, palaikome jį savo mintimis. Šiame iššūkyje Samuelio istorija (žr. 1 Sam 3, 1–14, 21) gali mus paguosti ir suteikti vilties. Jeigu neatpažįstame Dievo balso, Jis nenustoja mus kalbinęs – antrą, trečią, dešimtą kartą… Tol, kol pokalbis užsimezga.

Dr. Laura Petrauskaitė

• »