01
01 /
2020
Kalėdų liturginio laikotarpio pabaigą žymi Jėzaus Kristaus Krikšto šventė. Ji sudabartina sinoptinėse evangelijose aprašytus įvykius (Mt 3, 13–17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22) ir primena tikintiesiems, koks svarbus Krikšto sakramento priėmimas.
Graikiškojo Naujojo Testamento tekstai paprastai šį veiksmą apibūdina žodžiu baptisma (Mt 3, 7; Rom 6, 4). Jis kyla nuo šaknies bapt– ir išreikia idėją panardinimo. Hebrajiškas jos atitikmuo yra tbl.
Šventojo Rašto vertimo istorijos eigoje susiformavo trys pagrindinės šios sąvokos perteikimo tradicijos: 1) transliteracijos, 2) prasminio ir 3) raidiško išguldymo.
Transliteracijos tradicija ją tiesiog transliteruoja. Taip daroma angliškuose (baptism), itališkuose (battesimo) ir prancūziškuose (baptême) vertimuose. Tačiau šią praktiką taikė jau šv. Jeronimo Vulgata – baptismum.
Prasminio išguldymo tradicija žodį baptisma verčia pasitelkdama tam tikrus teologinius terminus. Antai lenkiškuose Šventojo Rašto vertimuose jis įgauna chrzest prasmę, rusiškuose – крещение, o lietuviškuose – krikštas.
Raidiško išguldymo tradicija pasirinko kitokią kryptį. Jos atstovų Biblijos vertimuose žodis baptisma įgauna tokias prasmes, kurios maksimaliai priartėja prie graikiškos sąvokos pagrindinės reikšmės. Klasikinę tokios tendencijos iliustraciją pateikia vokiški Šventojo Rašto išguldymai. Juose baptisma verčiama daiktavardžiu Taufe, kildinamu iš veiksmažodžio tauchen – nardyti. Analogiška tendencija pasižymėjo jau vyskupo Wulfilo Naujojo Testamento vertimas į gotų kalbą (Wulfilabibel, IV a.). Jame graikų kalbos veiksmažodis baptizein verčiamas kaip daupjan – nardyti.
Kuri iš šių trijų vertimo tradicijų yra objektyviausia? Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų pirmiausia prisiminti, kad kiekvieno Šventojo Rašto vertimo meritorinis gerumas ar blogumas priklauso nuo jo ir tam tikrų išguldymo principų atitikimo arba neatitikimo. Katalikų Bažnyčioje galioja šiuo atveju du pagrindiniai kriterijai. Pasak Vatikano II Susirinkimo Dei verbum dogminės konstitucijos nurodymų (nr. 22), vertimai tūrėtų būti tinkami (lot. aptae) ir tikslūs (lot. rectae). Pirmas žodis veikiausiai mini jų teologinį tinkamumą, o antras – lingvistinį vertimo ir originalių kalbų teksto atitikimą. Tokioje perspektyvoje galima būtų pateikti tokius pastebėjimus.
Transliteracijos tradicija pasižymi, be abejo, didžiausiu kalbiniu tikslumu. Šlubuoja tiktai jos teologinis konceptualumas, nes giliausią prasmę transkribuotų žodžių – baptism, battesimo, baptême – supranta tiktai tie, kurie išmano graikų kalbą ir biblinę teologiją.
Prasminio išguldymo tradicija nepasižymi kalbiniu tikslumu, nes iš žodžių chrzest, крещение ir krikštas niekaip negalima išpešti nardinimo prasmės. Tačiau, kita vertus, šios sąvokos savaime nukreipia į Jėzų Kristų. Taigi atskleidžia giliausią teologinę Krikšto sakramento prasmę – žmogaus į-Kristinimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27).
Raidiško išguldymo tradicija paiso lingvistinio tikslumo kriterijaus reikalavimo ir pakankamai gerai susitvarko su teologine kategorija. Geriausiai tai įrodo vokiečių kalbos žodžio Taufe atvejis. Viena vertus, kaip jau minėta, jis išreiškia nardinimo idėją, kita vertus, parodo, kad krikštijamo žmogaus fizinis panardinimas į vandenį ženklina jo dvasinį panardinimą į Dievą. O tai ir sudaro Jėzaus Kristaus išganomojo darbo šerdį: „Aš, – sako Jonas Krikštytojas, – jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 8).
Pabaigai galima būtų pasakyti, kad žodžio baptisma vertimo tendencijos parodo, su kokiais sunkumais susiduria Šventojo Rašto vertėjai. Viena vertus, tai labai garbingas darbas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), kita vertus, – gedulo, nes pakankamai dažnai tenka jame susitaikyti su praradimu vienos iš dviejų kalbų atžvilgiu.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
