01
02 /
2020
Mėgindami kalbėti apie kokį asmenį, neišvengiamai atpasakojame tam tikrus įvykius, ryšius ar bendrą patirtį, aptariamojo asmenines ar profesines savybes. Kitaip tariant, norint apie ką nors kalbėti, būtina turėti pamatą, nuo kurio atsispiriant ir pristatomas asmuo. Panašus principas galioja ir kalbėjimui apie Dievą. Pradžios knygos pirmieji skyriai mėgina perduoti tai, nuo ko atsispiriant jau galima įsivaizduoti, koks Dievas yra.
Nuo pat pradžių Biblija kalba apie Dievą brandžiai ir atsakingai. Ir mįslingai. Pasaulio sukūrimo pasakojimas (Pr 1), kuriuo prasideda Biblija, atveria turtingą religinę patirtį ir giluminę refleksiją: Dievas suvokiamas kaip visatos kūrėjas, nepavaldus laiko ar chronologijos dėsniams. Jo kūrybos viršūnė – žmogus.
Penkiaknygėje atsiskleidžia dinamiški, įtampos pilni Dievo ir žmogaus santykiai, nes Biblijos Dievas niekada nesuvokiamas atsietai nuo žmogaus. Biblijos Dievas nėra sau. Dievas sukūrė žmogų ir įkvėpė jam gyvybę, dovanojo gyvenimą (Pr 1–2) ir, nepaisydamas žmogaus nuopuolio, nesiliauja siūlęs jam saugumą (Pr 3–4), sudaro su juo sandoras (Pr 9; 15; 17; Iš 19; 34), situacijose be išeities dovanoja išgelbėjimą (Iš 1–17). Dievas traukia žmogų prie savęs ir juo rūpinasi. Ne tik pavieniu žmogumi, bet ir tauta, burdamas žmones į bendruomenę. Dievas dovanoja Įstatymus, kad tauta turėtų teisingų santykių orientyrus, nurodančius pagarbą ne tik vienas kito, bet ir kitataučių atžvilgiu (Iš 20–23; 34; Įst 12–25). Nepaisant žmogaus ar tautos polinkio iškreipti Dievo trokštamą tvarką, Biblijos Dievui būdingas nuolatinis ir ištikimas rūpestis, atskleidžiamas jau pirmose Šv. Rašto knygose. Pradedant Ievos ir Adomo nepaklusnumu, Kaino negebėjimu priimti kito kitokio, Biblijos puslapiuose nuolat kartosis žmogaus nuopuoliai, iškreipiantys Dievo ir žmogaus santykį: neklusnumas, atmetimas, atkritimas, išdavystė, puikybė, pavydas, žudymai ir daugybė kitų Dievo atvaizdą žmoguje bjaurojančių nuodėmių. Nepaisant viso to, Dievas niekada neišsižada žmogaus. Tai labiausiai stulbinanti Dievo savybė.
Visatos Kūrėjas
„Pradžioje Dievas sukūrė Dangų ir Žemę“ (Pr 1, 1), pagrindinis veikėjas yra Dievas ir visa priklauso nuo jo. Tai gali erzinti, ypač šiandienį žmogų, bet turime gerbti šią realybę ir tiesą apie save: mes nesukuriame gyvenimo, gyvenimas – Dievo dovana. Dievas yra visa ko pradžia – pasaulio, kiekvienos būtybės; Jis yra gimdytojas, tėvas ir motina, ir Jis prisiima atsakomybę.
Pirmi du skyriai pasakoja apie visatos kūrimą. Visatai būdinga tvarka, kurią numatė ir sudėliojo Dievas. Nebėra daugiau chaoso kaip pradžioje, žemė nebėra dyka, vandenys turi ribas. Šiuo galingu kūrimo darbu Dievas tarytum žaidžia. Su lengvumu kviečia būčiai įvairius kūrinius tardamas žodį. Be vargo atskiria šviesą ir tamsą, dangaus skliautą, suteikdamas kiekvienam atskiras funkcijas (pvz., šviesuliai). Galiausiai žmogui skiriamas ypatingas dėmesys. Dievas trokšta, kad šis paskutinis jo kūrinys būtų dalis to, kas Jis pats yra (1, 26), suteikdamas jam atsakomybę, pavesdamas jam rūpintis kūrinija, suteikdamas priemones gyventi (1, 29). Regime Dievą, kuris nėra priešiškas, pavydus, trokštantis tik sau rezervuoti visas privilegijas, bet priešingai, susiduriam su Dievu, kuris dosniai dalijasi tuo, kas yra Jis pats, dovanodamas žmogui pirmiausia santykį su savimi ir pridėdamas palaiminimą (1, 28).
Ši palaiminga tvarka paženklinta tam tikru ritmu, jam būdinga kaita, kai dirbama ir ilsimasi. Dievas pats save apriboja, sustabdo, ilsisi ir tą poilsį laimina ir pašventina (Pr 2, 3). Tam, kad būtų su žmogumi ir kad žmogus septintą dieną ilsėdamasis turėtų Dievo patirtį, kad galėtų pasijusti šventas, tyras ir didis virš visų darbų ir daiktų, kaip Dievas. Nustatyta visatos tvarka kreipia visa link septintosios dienos, link bendrystės su Dievu ir kūrinija. Pirmoji Biblijos knyga pristato Dievą, kuris dovanoja gyvenimą, bet ne tik: Jis dovanoja ir gyvenimo pilnatvę.
Apčiuopiamas, įsitraukiantis ir įtraukiantis
Geri norai ne visada išsipildo. Netgi Dievas tai patiria. Jis kaltinamas sąmoningai atėmęs iš savo kūrinių tai, ko jie troško (Pr 3). Žaltys gundydamas ir skatindamas priešiškumą Dievui, nurodo, jog Dievas kai ką pasilieka tik sau. Nepažindamas tikrųjų Dievo intencijų, žmogus iškreipia Dievo viziją žmogui. Atsiranda erdvė nuodėmei, kuri vis auga, plečiasi, pasireiškia smurtu ir naikindama žmogų. Nepaisydamas kaltinimų, Dievas nuolat gręžiasi į žmogų, kai šis kenčia. Dievui suprantamas žmogaus skurdas, jis įsiterpia, ateidamas į pagalbą – dar viena Biblijos Dievo savybė. Jis ne tik pats žengia žmogaus link, bet įpareigoja ir žmogų atlikti tam tikrą judesį. Jis įkvepia žmogų naujai pradžiai; štai Nojui nurodo statyti arką (Pr 6, 14); Abraomui liepia išeiti iš Uro žemės (Pr 12, 1); su Jokūbu jis grumiasi visą naktį ir suteikia vardą, kuris yra palaiminimas, – „Izraelis“ (Pr 32, 23–33). Dievas nėra abejingas, jis nepalieka žmogaus, tačiau taip pat nuolat skatina ir jį abipusiškumui bei su tuo susijusiems pokyčiams.
Vienas būdų, kuriuo Dievas veikia žmonijos istoriją, Pradžios knygoje yra sapnai. Nė vienoje Biblijos knygoje apie sapnus taip daug ir taip palankiai nekalbama. Sapne Dievas kalbasi su Abimelechu (Pr 20, 3. 6), su Jokūbu (Pr 28, 12 ir toliau); Labanu (Pr 31, 24), Juozapu (Pr 37; 40–41). Per sapnus apreiškiamas Dievas, viršijantis mus ir mūsų suvokimą. Sapnas – tai, kas nepavaldu protui, žmogiškai logikai ir fizikos dėsniams.
Santykis su žmogumi kuriamas ir per išbandymus (pvz., Abraomo ar Jobo išbandymas). Faktas, kad Dievas gali bandyti, yra iššūkis. Tačiau būtent tai atskleidžia žmogaus santykio su Dievu rimtumą, jo ribas. Šis rimtumas aptariamas fraze „Dievo baimė“ (Pr 22,12), kurioje telpa dėmesingumas, atidumas, vertinimas, pagarbus elgesys. Kodėl reikalingi išbandymai? Nes Dievas žvelgia į žmogų rimtai. To paties tikimasi ir iš žmogaus.
„Aš esu su tavimi“
Nė vienoje Biblijos knygoje nesutinkama tiek daug patikinimų, jog Dievas bus šalia, kaip kad Pradžios knygoje. 15 kartų įvairiomis formomis aprašomas dieviškasis buvimas šalia kenčiančio, sunkumus patiriančio žmogaus.
Didysis tikinčiųjų uždavinys yra išmokti visuose dalykuose ir visuomet pasitikėti Dievu, suvokti, kad Jis yra šalia. Dievo buvimas šalia yra tiek nuolatinis ir tikras, kad Dievas nusprendžia sudaryti sandoras, apreiškiančias Dievo troškimą nuolat būti su žmogumi.
Dievas Kūrėjas ir esantysis šalia – pagrindinės Dievo aptartys Pradžios knygoje, suteikiančios pagrindą toliau kalbėti apie Dievą. Be nuostabios kūrinijos įvairovės su savo begalybe, savo stebuklais, laikų kaita, be vandenų čiurlenimo ir gėlių įvairiaspalvingumo, be vėjo ir debesų žaismo, kalnų didybės ir žvaigždžių neįmanoma suvokti, kas yra Dievas, net menkiausiu lygmeniu. Be viso to nesuvoksime ir kas esame mes. Tai, kad Dievas, visos visatos kūrėjas, ją visiškai pranokdamas, imasi ją saugoti ir ja rūpintis, būdamas kartu, yra didžiausias stebuklas. Žvelgiant iš šio taško, ir žmogaus gyvenimas įgauna jau kitokias perspektyvas, mėginant atsakyti į visų laikų klausimą: kas yra žmogus?
Kun. Mozė Mitkevičius
