01
03 /
2020
Tušti pirmieji suolai bažnyčiose, kai visi kukliai pasirenka paskutiniąsias vietas arčiau išėjimo jau darosi įprastas vaizdas mūsų maldos namuose. Ir šis pasirinkimas turbūt nėra drovumo ar nuolankumo išraiška; veikiau tai ženklas nesaugumo, kylančio iš nežinojimo, kaip elgtis šv. Mišių ar kitų liturginių apeigų šventimo metu. Tad bandysime trumpai prisiminti ir geriau suprasti pagrindinių liturginių laikysenų – stovėjimo, sėdėjimo ir klūpėjimo – vietą bei prasmę. Kadangi liturgija išreiškia tikinčiųjų susitikimą su Dievu, būtų didelis nesusipratimas likti joje tik abejingu stebėtoju. Kaip išorinis žmogaus veikimas kyla iš vidinio nusistatymo, panašiai ir liturgijoje kai kurių gestų išorinis atlikimas išreiškia tam tikrus vidinius žmogaus išgyvenimus. Taip, kaip žmonės rodo vieni kitiems meilę ir palankumą įvairių gestų pagalba, panašiai ir liturgijoje tam tikros laikysenos ir veiksmai išreiškia mūsų meilę Dievui bei tarpusavio kaip vienos tikinčiųjų šeimos vienybę.
Stovėjimas
Tai pagrindinė visų dalyvaujančiųjų pamaldose laikysena. Įprasta stovėjimo prasmė yra pagarbos ženklas: žmonės atsistoja, kai jie nori kurį nors pagerbti. Štai kodėl visi atsistoja pamaldų pradžioje kunigui ateinant ar nueinant nuo altoriaus. Visi stovi skaitant Evangeliją, kaip kadaise tie izraelitai klausydami jiems kalbančio Dievo (plg. Iš 3, 5; Neh 8, 5; Ez 2, 1; Dan 10, 11). Klausydamiesi per šv. Mišias Evangelijos žodžių, negalime likti sėdėti, jie mus tiesiog pastato ant kojų, reikalauja ne tik pagarbos, bet ir drąsos, ryžto pakilti vykdyti tai, ko iš mūsų prašoma, tarsi įkūnyti šią žinią savo gyvenime ir nešti ją į pasaulį. Naujojo Testamento tekstai taip pat liudija, kad Jėzaus laikais žydai įprastai melsdavosi stovėdami (plg. Mt 6, 35; Mk 11, 25; Lk 18, 11 ir t. t.).
Stovėjimas buvo įprasta ne tik žydų maldos padėtis, bet ir ankstyvųjų krikščionių laikysena meldžiantis, kaip tai matome katakombų piešiniuose ir pirmuosiuose bažnytinių rašytojų darbuose. Krikščioniškas stovėjimas buvo pirmiausia velykinė meldimosi forma. Pagal senovinę krikščionišką pamaldų tvarką, o ir šiandien Rytų Bažnyčioje draudžiama klūpėti sekmadieniais ir nuo Velykų iki Sekminių. Dar Nikėjos Susirinkimo (325) nutarimuose nurodoma, kad krikščionys Velykų laiku turi ne klūpėti, bet stovėti; tai yra Kristaus pergalės ženklas prieš mirtį ir blogio galią. Galiausiai stovėjimas išreiškia taip pat viltingą tikinčiųjų laikyseną, laukiant antrojo Viešpaties atėjimo ir būsimojo prisikėlimo. Šv. Bazilijus rašė: „Pirmą savaitės dieną mes melsdamiesi stovime ne vien todėl, kad vienytumės su prisikėlusiu Kristumi ir jo įpareigoti ieškotume to, kas yra aukštai, bet ir todėl, jog atsimenam prisikėlimo dienos džiaugsmą ir siekiame pamatyti ateinančio pasaulio paveikslą.“ Pagaliau ir išrinktieji danguje taip pat stovėdami dėkoja ir garbina Dievą (plg. Apr 7, 9; 15, 2).
Stovima nuo šv. Mišių pradžios iki pirmojo skaitinio, per Evangeliją, per tikėjimo išpažinimą ir visuotinę maldą, kalbant „Tėve mūsų“, Komunijos maldą ir per palaiminimą.
Kitas maldos laikysenas – klūpėjimą ir sėdėjimą – aptarsime kituose „Magnificat“ numeriuose.
Parengė diak. Valdemar Širvinski,
Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijos
