01
04 /
2020
Dauguma šalių yra patyrusios pažeminimų, pavergimą, priespaudą. Po daugybės metų neteisybių ir priklausomybių suvokiama, kad laisvės siekimas reiškia kovą, persekiojimus ir net mirties pavojų. Įveikti tironiją – viena laisvės pusė. Antroji yra daug sudėtingesnė: sukurti teisingas struktūras – ne korumpuotą administravimo aparatą, bet patikimą ir pastovią įstatymų bazę ir ja besiremiančią sistemą, užtikrinančią darną tarp skirtingų interesų grupių. Šių dviejų laisvės aspektų įgyvendinimo modelį ir pristato Išėjimo knyga. Šiame ilgame procese pagrindinis vaidmuo tenka Dievui: Jis išlaisvina iš priklausomybės ir dovanoja tautai naują teisinę tvarką.
Yhwh yra jo vardas
Biblijoje vardai turi ypatingą reikšmę. Joje neskubama prisistatyti, nes vardo žinojimas saisto. Vardų žinojimas išreiškia įpareigojantį santykį. Išėjimo knygoje susipažįstama ne su nauju Dievu, bet su Dievu, kuris atrandamas kaip visiškai kitoks, nei buvo iki šiol. Mozei ištartas Dievo vardas YHWH – Esu, kuris esu – Esantysis. YHWH – neišsemiamas, neperprantamas, visada slėpiningas vardas. Žmonijai dovanojamas žodis, kuris būtų pajėgus išreikšti asmeninį santykį, leistų gręžtis į Dievą su pasitikėjimu, kaip kad į artimą asmenį ir kartu išlaikytų pagarbų atstumą. Išėjimo įvykis pristato Esantįjį kaip tą, kuris įsiterpia į istoriją, leidžiasi būti matomas, kaip tą, kuris YRA. Kaip tą, kuris nesitaiksto su tautos kančiomis ir reaguoja: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų, aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų…“ (3, 7–8). Šis vardas bus neatsiejamas nuo laisvės, nuo išvadavimo iš vergovės.
Dievas tampa žinomas ne tik izraelitams. Išėjimo knygoje jis pasiekia vieną iš savo ketinimų būti žinomas ir kitataučiams: „Egiptiečiai žinos, kad aš esu Viešpats“ (7, 5). Ir ne tik jie. Dievas trokšta, kad jo „vardas nuskambėtų per visą žemę“ (9,16). Todėl gelbstinčio Dievo patirtis bus pasakojama iš kartos į kartą, kad kiekvienas žmogus galėtų suprasti, koks yra Dievas: išlaisvinantis, įsipareigojantis ir kuriantis asmeninį santykį.
Prisistatydamas savo tautai, Dievas leidžiasi pažįstamas, bet ir leidžiasi apribojamas, suvaržomas, būti pašaukiamas. Nuo šiol, kai ištariamas jo vardas, Dievas įpareigotas atsiliepti. Jis tampa priklausomas nuo savo tautos. Todėl šiuo vardu nebus galima piktnaudžiauti. Dievo vardo atskleidimas – meilės žmonijai proveržis.
Dievo nuolatinis artumas
Keliaudamas dykuma Izraelis puikiai suprato, ką reiškia mirtis. Maisto ir vandens trūkumas – nuolatiniai šios kelionės palydovai. Bet šiame nepritekliuje iš Egipto išėję žmonės patyrė Dievo rūpinimąsi jais. Ekstremaliose situacijose išsaugomas gyvenimas išreiškia Dievo artumą. Jis maitina ir pagirdo tautą, vesdamas juos link savęs. „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelio sparnų ir pas save atsivedžiau“ (Iš 19, 4). Šie dideli paukščiai be vargo ir greitai įveikia didelius atstumus. Su panašiu lengvumu Izraelio tauta buvo atvesta prie šventojo kalno. „O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Dievas išvestiems iš Egipto izraelitams siūlo ypatingą vietą: jie bus skirti jam – tam, kuriam visa priklauso. Izraelio tauta priima šį pasiūlymą, sudarydama Sandorą, kuri saisto ne tik tautą, bet ir Dievą. Jis įsipareigoja nuolatiniam ryšiui su tauta. Ir visoms iš šio santykio kylančioms pasekmėms. Izraelitai tapo išrinktąja tauta, tačiau tai – ne tik duotis, bet ir užduotis. Per ją bus apreikštas Dievo troškimas visų tautų atžvilgiu. Ji turės atvesti visas tautas pas Dievą. Jokių išskirtinių privilegijų, tik Dievo įsipareigojimas būti šalia.
Du Įstatymo rinkiniai
Abu įstatyminiai kodeksai iš pažiūros papildantys vienas kitą, atskleidžia ir tai, kas juos skiria. Dekalogas (Iš 20, 1–17) – Dievo dovanotas tautai visuomenės pamatas, konstitucija. Antrasis kodeksas (Iš 20, 22 – 23, 19) pristato pagrindines normas, reglamentuojančias bendrą Dievo ir tautos gyvenimą. Dekalogo pradžioje Dievas prisistato kaip tas, kuris dovanoja laisvę (Iš 20, 2), visos vėliau pateikiamos nuostatos skirtos užtikrinti ir saugoti šiai laisvei. Teisė ir įstatymai skirti ne savo galiai įteisinti, bet tautai organizuoti, teisingai visuomenei kurti, kad jos gyvavimas nebebūtų padrikas. Šalia to, Dievo tautoje turi būti ginami ir silpniausi, nes ji pati buvo apginta Dievo. Iš 22, 20–21 užsimena apie svetimtaučius, našlaičius ir našles – labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupes. Jų engimas neliks nepastebėtas: „Jei juos nuskriaustum, kai jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju. Jūsų žmonos taps našlėmis, o jūsų vaikai – našlaičiais“ (Iš 22, 22–23). Jau dabar Išėjimo knyga mėgina atskleisti tai, ką pranašas Izaijas aiškiai įvardins skelbdamas: „Viešpats yra teisingumo Dievas“ (Iz 30, 18).
Dievo spindesys ir didingumas Padangtėje
Išėjimo knygoje pastebimas Dievo troškimas palaikyti gyvą santykį su savo tauta ypatingoje ir konkrečioje vietoje, per konkrečią patirtį. Ši užduotis įgyvendinama Šabo šventimu. Septintoji poilsio diena ženklina savaitės pabaigą laiko tėkmėje ir pertraukia rutiną. Dievas ne kartą pabrėžia šios dienos svarbą. Šabo šventimas ir įsakmus jo laikymasis tampa privilegijuotu laiku susitikti su Dievu. Šio poilsio dėka įvyksta Dievo artumo pajautimas. Visas šis Dievo projektas labai greitai žlunga. Išrinktoji tauta sulaužo sandorą. Iš 32 skyrius aprašo, kaip žydai garbina aukso veršį. Tik Mozės užtarimo dėka sustabdomas Dievo pyktis. Be šio pykčio tauta nesuprastų, kas yra gailestingumas. „Viešpats Dievas, esu gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“ (Iš 34, 6–7). Dievas apsireiškia kaip gailestingas. Tai pamatinė Dievo savybė. Ir raktas siekiant suprasti Biblijos Dievą. Niekada nebus paneigta ir daugybę kartų patvirtinta. Dėl to atsiranda vieta, kurioje šlovinamas Dievo gailestingumas – Padangtė. Ją Dievas pripildo savo šlovės, liudydamas, kad yra kartu su savo tauta. Dievo šlovės spindesiu Padangtėje ir baigiama Išėjimo knyga.
Dievas su mumis
Nė viena Biblijos knygų nepateikia tiek pamatinių Dievo apibūdinimų kaip Išėjimo knyga. Išvedimas iš Egipto tampa kiekvieno žmogaus išlaisvinimo iš nuodėmės vergovės modeliu. Išvaduotas iš Egipto žmogus nepaliekamas vienas savo gyvenimo dykumoje. Dievas veda vis arčiau savęs: per Įstatymą, per sugyvenimą tarpusavyje. Net per klaidose patiriamą gailestingumą apsireiškia Dievo apvaizda ir Išmintis, vedanti kiekvieną žmogų į pilnatvę. Nes Biblijos Dievas yra Dievas su mumis. Guodžia ir teikia jėgų Dievas, kurį pažįstame, kurio vardą galime ištarti. Drauge pripažįstame ir jo spindinčią šlovę, keliančią pagarbią baimę.
Kun. Mozė Mitkevičius
