01
04 /
2020
„Apeigose nėra nieko iškilmingesnio nei džiugesnio, kaip tai, kad visi susirinkusieji savo tikėjimą ir maldingumą išreiškia giedojimu.“[1] Tokia džiugi tikėjimo išraiška ypač dera švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Juk „giedojimas yra širdies džiaugsmo ženklas. Tad šv. Augustinas teisingai sako: „giedoti – mylinčio darbas.“[2]
Dievas dovanojo žmogui ne vien kalbos dovaną, bet ir aukščiausią jos išraišką – gebėjimą dainuoti. Ar ne todėl, kad kiekvienas mūsų galėtume jį šlovinti giesme, ta muzikine žmogaus malda? Nebūtina atlikti kokį ypatingą muzikos kūrinį, pakanka įsijungti į „Tėve mūsų“ giedojimą, atliepti „Aleliuja“ arba balsiai atsakyti „Amen“ – ir jau šloviname Viešpatį.
Krikščionybę galime vadinti giedančia religija. Jau nuo pat Bažnyčios pradžios bendruomenėse buvo giedama ir todėl, kad apaštalai perėmė įprastą giedojimą iš žydų, kaip liudija evangelistas Morkus: „pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mk 14, 26), ir todėl, kad įtikėjusieji Jėzų jautė poreikį giedoti savo tikėjimą. Bažnyčios veidas keitėsi istorijos bėgyje, tačiau ji niekada nenustojo giedojusi, o tikintiesiems susirinkus kartu švęsti savaime suponuodavo bendrą giedojimą.
Giesmėje muzikai susijungus su žodžiu galime stipriau išpažinti Dievo Žodį – Jėzų Kristų, juk bendras krikščionių giedojimas būtent yra tikėjimo išpažinimas. Tiesa, tam, kad tikrai giliai išreikštume žodžio ir muzikos susijungimą giesmėje, būtina vidinės tylos kultūra. Juk garsas gimsta iš tylos, o vidinė tyla atveria širdį priimti Dievo Žodį. Negalime įsivaizduoti liturgijos be atidos Dievo Žodžiui, kuris moko mus įsiklausyti į šalia esantį, toks klausymasis mus atveda į atsiliepimą žodžiu, malda, giesme ir veiksmu.
Bendras giedojimas vienija, ugdydamas mūsų svetingumą vienas kitam: mokomės išgirsti kitą, derėti kartu ir dovanoti savo balsą. Būtent vienijantis balsams tampame vieningu susirinkimu, ecclesia. Kadangi Bažnyčia, kaip krikščionių susirinkimas, yra Kristaus Kūnas, tai giedodama ji tampa Kristaus balsu, giedančiu šlovę Tėvui ir užtariančiu žmones. Giedojimas taip pat įtraukia kiekvieną į dėkojimą bendroje maldoje – argi tai nėra geriausias žodžio „eucharistija“ (dėkojimas) išpildymas?
Todėl giedojimas nėra vien tik fonas, pagražinimas ar vienas iš simbolinių gestų, naudojamų liturgijoje, tai – neatsiejama liturgijos dalis. Muzika, kylanti iš bendro giedojimo, yra ženklas ir simbolis to, kas švenčiama. Todėl bendras tikinčiųjų giedojimas toks svarbus, kad rekomenduojamas net ir tuomet, kai nėra kas vadovauja giedojimui.
Krikščioniškose apeigose giedojimas yra susirinkusių tikinčiųjų bendras veiksmas. Giesmė paremia ir sustiprina Evangelijos skelbimą, suteikia pilnesnę išraišką išpažinti tikėjimą, maldauti ir dėkoti; gestais ir žodžiais įprasmina sakramentų apeigas.
Giedojimas liturgijoje tarnauja susirinkusiems tikintiesiems. Todėl vadovaujantis giedojimu siekiama ne tobulai atitikti formą ar parodyti savo muzikinius gebėjimus, bet tarnauti susirinkusiai bendruomenei, kad ši bendru sutartiniu giedojimu skleistų taiką, vienytų, laisvintų, paskatintų svetingumui ir atsivertimui. Tad suprantame, kad liturgijoje nereikėtų tikėtis koncerto, nereikia bijoti savo trūkumų. Iš susirinkusios švęsti bendruomenės niekas nereikalauja aukšto muzikinio pasirengimo lygio. Priešingai, giedojimas pritaikomas prie bendruomenės muzikinių gabumų, net menkiausias bendruomenės narys turėtų turėti galimybę įsijungti į bendrą giedojimą per liturgiją. Tai atsakingojo už giedojimą uždavinys. Jis turi parinkti tokią liturginę muziką, kad ji būtų prieinama kiekvienam, o solistai, choras, instrumentai tik praturtina, pagyvina šventimą. Visa tai turi tarnauti susirinkusiai bendruomenei, kad padėtų kartu priartėti prie Dievo ir bendrai išpažinti tikėjimą.
Mūsų bendras giedojimas čia, žemėje, niekada nebus tobulas, jis visada liks ribotas dėl mūsų ribotos klausos ar muzikinės išraiškos. Tačiau būtent mūsų ribotumas veda į atsidavimą Dievui. Mūsų giesmės nieko Dievui neprideda, bet mus patraukia arčiau Dievo, o mūsų susijungimas giesmėje yra Dievo pažado liudijimas: jis skelbia, kad Dangaus Karalystė jau čia pat.
Tad „giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 19).
Ses. Celina Rasa Galinytė OSB
[1] Šventųjų Apeigų Kongregacijos instrukcija apie muziką šventojoje liturgijoje „Musicam Sacram“, 1967 m., Nr. 16
[2] Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 19
