Žengimas į dangų

Rubriką „Viršelio paveikslas“ remia

 

 

 

„Laimindamas Jėzus atsiskyrė nuo mokinių ir pakilo į dangų“, – skaitome Evangelijoje pagal Luką (plg. Lk 24, 50). Tas pats į dangų žengiantis Jėzus šiandien žvelgia į mus iš Magnificat viršelio, 1461 m. nutapytas garsaus ankstyvojo italų renesanso dailininko Andrėjo Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506).

Istorinės aplinkybės

Liudvikas III Gonzaga, Mantujos kunigaikštis, kviečiasi Padujos dailininką Mantenją į Mantują ypatingu metu. 1453 m. Konstantinopolį užėmus turkams, popiežius Pijus II sušaukia Bažnyčios susirinkimą, kad organizuotų pasipriešinimą turkų invazijai ir atsiimtų Konstantinopolį. Susirinkimą nusprendžiama sukviesti 1459 m. Mantujoje, kuri trumpam tampa krikščioniškojo pasaulio centru – naująja Jeruzale ir naująja Roma. Trokšdamas tinkamai priimti garbingus svečius, Liudvikas ketina atnaujinti Mantujos Šv. Jurgio pilį, įrengti joje koplyčią, remdamasis pačiomis pažangiausiomis idėjomis. Gonzagos buvo pamaldi giminė, iš kurios kilo dvylika kardinolų, keturiolika vyskupų ir šventasis jėzuitas Aloyzas Gonzaga. Tad įrenginėjama koplyčia buvo svarbi ir asmeniniam pamaldumui bei giminės mauzoliejui. Visa koplyčios ikonografinė programa nėra tiksliai išaiškinta, nes jau XVI a. paveikslai buvo išsklaidyti. Yra išlikęs „Marijos mirties ir Ėmimo į dangų“ paveikslas, taip pat vadinamasis Uficių triptikas, saugomas Florencijoje. Šis triptikas dirbtinai sudarytas tik XIX a. iš Šv. Jurgio pilies koplyčios paveikslų. Į jį šalia „Išminčių pagarbinimo“ bei „Jėzaus paaukojimo šventykloje“ buvo įtrauktas ir šis „Jėzaus Dangun žengimo“ paveikslas.

„Išminčių pagarbinimo“ paveiksle atsispindėjo Susirinkimo nuotaika. Įvairialypė, įvairiatautė Bažnyčios atstovų minia buvo pasklidusi Mantujos gatvėse. Taip pat ir paveiksle paskui Jėzų atvykusius pagarbinti Išminčius, išsirikiavusius lyg procesiją, matome didžiausią margą palydą. Mantenjai patiko paveiksluose vaizduoti gyvenamos realybės įsiveržimą į anapus laiko esančius dieviškus slėpinius. Keletą metų anksčiau nutapytame paveiksle „Jėzaus malda Alyvų sode“ Mantenja sudėjo ne tik Jėzaus, bet ir viso krikščioniškojo pasaulio skausmą. Įdėmiau žvelgiantys Jeruzalę vaizduojančiuose idealizuotuose mūruose galėjo atpažinti ne tik svarbius Italijos, bet ir užimtojo Konstantinopolio statinius. Tačiau Jėzaus žengimo į dangų paveikslas kitoks. Jis labiau orientuotas į patį slėpinį.

Žengimo į dangų ikonografija

Jau Senajame Testamente skaitome apie paslaptingus Enocho ir Elijo paėmimus į dangų, tapusius ir Jėzaus žengimo į dangų pirmavaizdžiais. „Enochas ėjo savo kelią su VIEŠPAČIU ir buvo paimtas [į dangų], – kad būtų grįžimo [pas Dievą] ženklas visoms kartoms“ (Sir 44, 16). O apie Eliją skaitome, kad jam besikalbant su Eliziejumi, „staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas viesulu pakilo į dangų“ (2 Kar 2, 11). Tie įvykiai nurodo ir Marijos paėmimą į dangų bei būsimą visų mirusiųjų prisikėlimą Paskutiniojo teismo dieną.

Evangelistai Morkus ir Lukas tik trumpai užsimena apie Jėzaus žengimą į dangų. Detaliausią aprašymą randame Apaštalų darbuose. Susirinkusiems mokiniams Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kurios galybe jie taps jo liudytojais lig pat žemės pakraščių. „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jo atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: ‘Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų‘“ (Apd 1, 9–11). Jėzaus žengimo į dangų ikonografija kartais susijusi su Šventosios Dvasios atsiuntimo, kur ugnies liežuviai nusileidžia ant apaštalų. Ir nenuostabu, nes pirmaisiais krikščionybės amžiais Jėzaus žengimo į dangų šventė buvo švenčiama kartu su Sekminėmis. Atskira iškilmė, skirta švęsti Viešpaties žengimą į dangų su pašlovinta žmogyste, atsirado Rytuose IV a. pabaigoje ir V a. viduryje tapo visuotine.

Bizantiškuose pavyzdžiuose matome Kristų, žengiantį į dangų nuo kalno, ir Dievo ranka, išnyranti iš debesio, jį pagriebia patraukdama prie savęs, o kalno papėdėje stovintys mokiniai pavaizduoti sustingę iš nustebimo arba pripildyti džiaugsmo. Dievo Tėvo ranka išreiškė dieviškos Kristaus sūnystės pripažinimą, tačiau ilgainiui Bažnyčios Tėvai, apmąstydami šį slėpinį, ėmė svarstyti, kad toks vaizdavimas kelia abejonių dėl Kristaus visagalybės. Galiausiai popiežius Grigalius I nurodė, kad mūsų Viešpats nebuvo angelų pakeltas kaip Enochas ir ne ugnies vežimu kaip Elijas, bet žengė į dangų be jokios pagalbos. Šis naujas požiūris ėmė atsispindėti ir Viduramžių ikonografijoje: nuo XI a. Dievo Tėvo ranka vaizduojama nebe patraukianti Kristų, bet jį laiminanti.

Mantenjos kompozicija

Nedidelio formato A. Mantenjos paveiksle pavaizduotoje Jėzaus žengimo į dangų scenoje susipina bizantinė ikonografija, gotiškoji tradicija ir renesansinės naujovės. Žengiantis į dangų Kristus apsiaustas mandorla, sudaryta iš raudonų cherubų ant melsvų debesėlių. Jėzus dešine ranka laimina kaip bizantiškas Pantokratorius, kairėje laiko prisikėlimo vėliavą. Uolėtam peizaže išryškėja didesnis ir mažesnis kalnas ir lengvais baltais debesėliais nusėtas dangus. Aiškiai išsiskiria du planai. Kupini nuostabos, užvertę galvas, dinamiški mokiniai ir Jėzus – visiškai ramus, tuo pat metu tarsi priklausantis dviem pasauliams. Jėzus dar yra čia, regimas fizinėmis akimis, o kartu, praplėšęs laiką ir erdvę, jau yra kitur. Centre tarp mokinių stovi Mergelė Marija, nors Šventajame Rašte nenurodyta, kad ji buvo kartu su mokiniais ant Alyvų kalno Jėzui žengiant į dangų. Skaitome tik, kad buvo atsidėjusi maldai kartu su mokiniais laukdama Sekminių. Ir šiame paveiksle ji pavaizduota ramiai ir didingai stovinti, ištiesusi delnus. Ji yra besimeldžiančios Bažnyčios širdyje, o kartu ir visos Bažnyčios įvaizdis, atvira, kad priimtų Šventąją Dvasią. O mokiniai kelia rankas iš nuostabos ir sutrikimo.

Iš cherubų sudaryta mandorla yra migdolo formos aureolė ir išreiškia kitą dimensiją, dieviškumą. Tai geometrinė figūra, gaunama nupiešus du apskritimus. Į ją įpiešta figūra nurodo, kad per ją reikia praeiti norint atrasti kelią tarp dviejų pasaulių. Migdolas yra gražus krikščioniškas simbolis. Jo valgoma dalis yra apsaugota kieto išorinio kiauto, tai – nuoroda į slėpinį, kuris uždengtas nuo nepasiruošusių akių, kartu išreiškia ribą tarp dangaus ir žemės. Migdolas –pirmas pavasarį pražystantis medis ir susietas su nauju gyvenimu, atgimimu. Lydintys Jėzų cherubai išreiškia Dievo galybę. Galime prisiminti, kad kaip tik cherubai buvo pastatyti, idant saugotų Rojuje gyvybės medį (plg. Pr3, 24), priėjimą prie kurio vėl atveria Jėzus.

Kur tas dangus?

Jėzus žengia į dangų. Hebrajiškas žodis šamaim yra tik daugiskaitinis ir gali išreikšti daugeriopą dangų: dangų, kurį matome ir kuris yra žvaigždžių buveinė, tą tolimąjį dangų, esantį už žvaigždžių, ir nematerialųjį dvasinį Dievo dangų. Lietuvių kalboje retai vartojame šio žodžio daugiskaitą. Netikėtai jis mums suskamba nebent per adventą: „Rasokit dangūs…“ Nors galbūt, kaip ir kitose kalbose, galėtume sakyti: „Tėve mūsų, kuris esi danguose…“

Giliai apmąstęs Jėzaus gyvenimo slėpinius, popiežius emeritas Benediktas XVI mums aiškina, kad „Naujajame Testamente nuo Apaštalų darbų iki Laiško žydams „vieta“, į kurią Jėzus su debesiu žengė, remiantis Ps 110, 1, nusakoma kaip sėdėjimas (arba stovėjimas) Dievo dešinėje. Ką tai reiškia? Omenyje turima ne kokia nors tolima kosminė erdvė, kur Dievas, taip sakant, yra pasistatęs savo sostą ir ant jo davęs vietos ir Jėzui. (…) Atsiskiriantis Jėzus iškeliauja ne kažkur į tolimą žvaigždyną. Jis įžengia į galios ir gyvenimo bendrystę su gyvuoju Dievu, į Dievo viršenybę erdvės atžvilgiu. Todėl jis yra ne „iškeliavęs“, bet paties Dievo galia dabar visada čia su mumis ir mums.“

Iš tikrųjų, Jėzaus dangun žengimo slėpinys pranoksta bet kokį mūsų suvokimą. Grįždamas pas Tėvą, Jėzus neatsižada savo žmogiškumo, tuo pašlovindamas ir mūsiškį. Jis kreipia mūsų akis aukštyn, kad mus pakeltų virš mūsų pačių. O kas gi tas dvyliktasis apaštalas, kurį dailininkas nutapė kartu su vienuolika, dalyvavusių Jėzui žengiant į dangų? Gal tai kiekvienas mūsų, kurie žvelgiame į Jėzų, nustebę ir sutrikę, tikėdami ir kartu netikėdami. Kaip tik mums yra skirtas Jėzaus pažadas, kad pripildys Šventąja Dvasia, ir kvietimas būti jo apaštalais. Teikiamas tikrumas, kad virš mūsų yra nuolatos ištiesta laiminanti Jėzaus ranka ir liejamas nenykstantis krikščioniškas džiaugsmas. Benediktas XVI mus patikina, kad „laiminančios Kristaus rankos yra tartum mus saugantis stogas, o kartu ir atvėrimo judesys, atlapojantis pasaulį, kad į jį įsiveržtų dangus ir taptų jame dabartimi…“

Jolanta Stupelytė

• «
• »