01
06 /
2020
Pirmieji „Magnificat“ numeriai prieš dešimt metų iki jūsų namų keliavo per savanorių rankas. Tiberiados bendruomenės brolis Pranciškus (nuo pat pradžių vadovaujantis „Magnificat leidiniams“ savanoriškais, neatlygintinais pagrindais, pastaruoju metu kuruojantis ir knygų leidybą) prisimena, kokie buvę pirmieji maldyno žingsniai – viena asociacija savo patalpose prie Aušros Vartų davė pusę stalo kompiuteriui pasistatyti. Pirmą numerį, išleistą 2010 m. kovo mėnesį, išplatino Tiberiados broliai. Jie aplankė kunigus visose vyskupijose ir naująjį maldos įrankį pristatė visoje Lietuvoje. Nuo antro numerio pradėta ieškoti savanorių, kurie galėtų išvežioti leidinį po parapijas.
Savanoris Tomas sukūrė pirmąją interneto svetainę, vėliau ją prižiūrėjo Paulius, o Renata tvarkė buhalteriją.
Tuo metu „Magnificat“ dirbo tik vienas žmogus – Jūratė, ji rinko adresus tų, kas nori prenumeruoti ir gauti maldyną į namus. Šventojo Damijono maldos grupės jaunimas Vilniuje ir Kaune tapo paštininkais savanoriais, kurie pristatydavo leidinį tiesiai į namus ir įteikdavo prenumeratoriams į rankas. Tokiu būdu jie patirdavo gyvą ryšį su skaitytojais.
Nuo pirmojo numerio iki pat šiandien leidinyje „Magnificat“ savanoriauja visos Lietuvos kunigai, broliai ir sesės vienuoliai, kurie rašo sekmadienio homilijas ir mąstymus. Esame dėkingi vysk. Lionginui Virbalui SJ už neįkainojamą pagalbą pradėjus leisti maldyną – patarimus liturgijos klausimais, padrąsinimą, globą. Ilgą laiką su Lietuvos ir Visuotinės Bažnyčios istorija rubrikoje „Istorinės datos“ skaitytojus pažindino istorikas Liudas – aukojo savo laiką ir darbą. Rubriką „Vakaro malda šeimoje“ savanoriškai kuravo Virginija ir Ramūnas su vaikais. Rubriką „Kaip skaityti ir medituoti Dievo žodį“ rengė savanoriai kun. Danielius, kun. Vladimiras ir tėvas Kazimieras OSB. Itin svarbi ir kunigo Nerijaus pagalba – jis ne tik inicijavo ir rengė rubriką apie Dievo tarnus iš Lietuvos, bet ir iki šiandien patikrina Mišių skaitinius, rašo homilijas. Mėnesio šventojo pristatymą parengdavo ir ištarmes kiekvienai dienai atrinkdavo savanoris Giedrius. Dabar dienos mintis parenka savanorė Marija, o apie liturgiją rašo diak. Valdemaras ir ses. Celina OSB.
Man atėjus dirbti su „Magnificat“ meldėsi jau daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių, savanoriai jau nebepajėgė išnešioti ir įteikti maldyno asmeniškai. Tačiau reikėjo rankų, kurios paruoštų leidinukus siuntimui. Mano patirtis rodo, kad savanoriai atsiranda tarsi savaime. Albinutės kontaktai man buvo perduoti kaip žmogaus, galinčio padėti. Aš supratau tiesiogiai: žmogus nori prisidėti. Ir taip jau penkeri metai kiekvieną mėnesį Albinutė ateina padėti suruošti leidinius išsiuntimui. Kartą jai sunegalavus svarsčiau, kaip čia spėti suruošti viską laiku, iš kur gauti rankų. Ir štai rašo redaktorė: „Yra tokia Dalia, kuri turi laiko, galėtų padėti, jei reikia.“ Ačiū Dievui! Žinoma, kaip tik dabar ir reikia.
Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus prie manęs priėjo Dobilė ir sako: „Man labai patinka „Magnificat“, labai noriu prisidėti prie jūsų veiklos.“ Taip ji tapo radijo laidų koordinatore, perėmė darbus iš prieš tai savanoriavusios Radvilės. Taip pat lydi mus į Šiluvos atlaidus, atsinaujinimo dienas ir susitikimus su skaitytojais įvairiose Lietuvos vietose.
Dabar mes jau turime biurą Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Anksčiau šitame pastate gyveno ir nuo priklausomybių sveikstančiųjų bendruomenė „Aš esu“. Vieną dieną užeina nedrąsus vyras – įsigyti „Magnificat“. Pasikalbam, susipažįstam – tai Gedas, jis jau pusę metų nevartoja alkoholio, nenori grįžti į savo aplinką ir ieško, „kur save padėti“. Ateik pas mus, Gedai, padėsi pakuoti.
Labai įsiminiau vieną savanorį, kuris atėjo, kaip sakoma, „iš gatvės“. Atėjęs į biurą pradėjo prašytis darbo: „Duokit man bet ką daryti, bet ką. Nebegaliu be darbo.“ Daviau pakuoti kalėdinius atvirukus. Kitą dieną dar atsivedė draugą. Pasirodo, jie gydėsi šalia esančioje ligoninėje ir tas nieko neveikimas jiems buvo didelis išbandymas. O čia gieda „Marijos radijas“, šilta, ramu – palaima.
Savanoriauti ateina ir moksleiviai, kurie mokykloje turi savanoriško darbo laiką. Didesni ateina patys, mažesnius vaikus atveda tėvai.
Leidyklai augant 2012 metais atėjome ir į Knygų mugę. Savanoriai padeda atlaikyti keturių dienų maratoną.
Vieni savanoriai atėjo patys, kiti buvo pakviesti ir sutiko prisidėti. „Magnificat“ susitiko daug skirtingų savanorių ir kiekvienas pagal savo gabumus rado, kuo prisidėti. Nemaža dalis darbų nudirbama kartu.
Ačiū kiekvienam išdrįsusiam. Jei jaučiate tokį kvietimą – ačiū Dievui!
Zita Dragūnaitė,
„Magnificat leidinių“
direktoriaus pavaduotoja
