01
06 /
2020
Rubriką „Viršelio paveikslas“ remia
Šio Magnificat numerio viršelyje – tapyta miniatiūra, įkomponuota į Viduramžių rankraštinės knygos inicialinę raidę ir vaizduojanti Švč. Trejybę.
Pirmiausia apie patį rankraštį. Tai Vokietijoje, Berlyno valstybinėje bibliotekoje saugoma Biblija, surašyta pergamente apie 1240 metus, dar vadinama „Heisterbacho Biblija“ (Theol. lat. fol. 379). Šis rankraštinės knygos pavadinimas kilęs nuo jos pirminės saugojimo vietos – Heisterbacho cistersų vienuolyno (lot. Abbatia Vallis Sancti Petri). Tai ankstyvosios gotikos kūrinys, rašytas rudu rašalu, dviem grafomis, gotiškąja minuskula – mažųjų raidžių šriftu, puoštas raudonos ir mėlynos spalvos rubrikomis, gausiai iliustruotas inicialais, antraščių miniatiūromis ir atskiromis iliustracijomis. Šis išdidintas nedidelis rankraštinės knygos fragmentas yra tik vienas puošybos elementų – inicialinė raidė iš Psalmių knygos. Tai „d“ raidės miniatiūra (lapas 250 recto), pradedanti 110 Dovydo psalmės eilutę: dixit Dominus Domino meo: sede a dextris meis („VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis’“; Ps 110, 1). Mažoji „d“ raidė įkomponuota į taisyklingą kvadratą, ištapyta raudona spalva ir išpuošta ornamentais, o visas miniatiūros siužetas įtalpintas į vidinį raidės ovalą. Pirmosios raidės, kaip įprasta senosioms rankraštinėms knygoms, buvo įrašomos raudona arba mėlyna spalvomis rubrikatoriaus, kitaip tariant, spalvintojo, o miniatiūrą kurdavo didesnę meninę praktiką turintis dailininkas. Kai kuriose knygose inicialinės raidės būdavo ypač puošnios ir visam rankraščiui suteikdavo ne vien išskirtinę architektoniką, bet ir neįkainojamą meninę vertę. Inicialinių raidžių pagrindinė paskirtis – ne tik papuošti rankraštį, bet ir atskirti tekstinę dalį, pabrėžiant ir išryškinant teksto, jo pastraipos ar skyriaus pradžią. Šiame pavyzdyje Q raidės vidiniame išgaubime ištapytas visas siužetas, kuriame vaizduojama Švč. Trejybė.
Švč. Trejybė dailėje turėjo įvairias vaizdavimo tradicijas. Tik nuo XII a. paplito Švč. Trejybės vaizdavimas, kai visi trys asmenys vaizduojami atskirai ir komponuojami remiantis Šventuoju Raštu: Kristus sėdi kairėje paveikslo pusėje – savo Tėvo dešinėje, Dievas Tėvas – dešinėje, viršuje centre – balandis – Šventoji Dvasia. Kaip tik taip jie pavaizduoti ir šioje miniatiūroje. Dievas Tėvas sėdi kairėje ir laimina Sūnų, sėdintį dešinėje, o jis dešine ranka laimina žiūrovą, t. y. visą pasaulį. Iš viršaus žvelgia ir tarsi abi figūras savo sparnais globia Šventoji Dvasia, tačiau čia ji vaizduojama erelio pavidalu. Erelis Viduramžių dailėje buvo siejamas su saule, šviesa, dangumi ir laikomas atgimimo bei krikšto simboliu, taip asocijuojant su Kristumi ir jo žengimu į Dangų. Erelis taip pat simbolizavo dievišką Kristaus prigimtį: kaip erelis, nenuleisdamas akių stebi švytintį saulės rutulį, taip Jėzus Kristus įdėmiai žiūri į spindinčią savo Tėvo šlovę. Pagal Viduramžių vaizdavimo kanoną visos miniatiūroje pavaizduotos figūros skiriasi dydžiu: didžiausias yra Dievas Tėvas, kiek mažėlesnis – Sūnus, mažiausia – Šventoji Dvasia. Jų žvilgsniai susitinka, jie žiūri vienas į kitą, taip sukurdami vienovę. Visi trys Asmenys vaizduojami su aureolėmis, Tėvas ir Sūnus – basomis kojomis ir laikantys po knygą. Abiejų vaizduojamų figūrų poza simbolizuoja jų dieviškumą: jie sėdi ant sosto, su pagalve, jiems po kojomis – suolelis, toks vaizdavimas dailėje susiformavo remiantis Šv. Raštu: „VIEŠPATS taip kalba: ‘Dangus – mano sostas, o žemė – man kojoms suolelis’“ (Iz 66, 1). Nuo V a. susiformuoja Kristaus Šlovės arba Kristaus Pantokratoriaus (Maiestas Domini) ikonografinis tipas, kai Kristus vaizduojamas priekiu visu ūgiu, pakėlęs dešinę plaštaką, kairėje laiko knygą, sėdi ant sosto su pagalve, po kojomis – suolelis. Vaizdavimas sėdint soste nuo senovės buvo laikomas vienu iš karališkumo ir dieviškumo ženklų. Knyga – tai Šv. Raštas, Dievo Žodis, bet kartu ir pasaulio vienovės įvaizdis.
Šio rankraščio tyrinėtojai mano, kad iliustracijas knygai sukūrė Kelno mokyklos dailininkas, žinomas iš kitų jo darbų. Dailininko profesionalumas atsiskleidžia jo gebėjimu tiksliai modeliuoti piešinį, nors pati miniatiūra yra nedidelio formato (apie 8×8 cm), bet joje gerai matyti, kaip temperos dažais ir plonu teptuku modeliuojamas piešinys, perteikiami charakteringi veido bruožai. Veidams būdingos migdolo formos akys, plati kakta, banguojantys ir sruogomis krintantys plaukai, figūras išryškina lengvai krentančių drabužių klostės: su juodos ir baltos spalvos pagalba sukuriama drabužio apimtis, perteikiamas jo medžiagiškumas. Miniatiūros fonas – paauksuotas (auksas šioje iliustracijoje kiek patamsėjęs ir nusitrynęs) ir išreiškia sakralumą – tai būdinga daugumai Viduramžių rankraštinių knygų miniatiūrų.
Dr. Jolita Liškevičienė
