Derlius

Rubriką „Viršelio paveikslas“ remia

Vasara – kelionių ir atlaidų metas. Laikas, kai galime ramiai pailsėti, daugiau pabūti gamtoje. Apie tai byloja ir šis „Magnificat“ viršelio kūrinys, atrodo, nieko bendro neturintis su krikščioniškais ar religinės dailės siužetais. Jaukus, vasara ir karščiu dvelkiantis prancūzų tapytojo postimpresionisto Polio Seriuzjė (Paul Sérusier) peizažas „Derlius“, spėjama, nutapytas 1903 metais (65×46 cm). Geltonuojančių javų lauke – trijų juodais ilgais sijonais vilkinčių moterų figūros. Antrame, lyg padalytame per pusę, paveikslo plane žalsvų, melsvų, pilkšvų potėpių mirgėjime driekiasi kalvotas peizažas, beveik centre juoduoja kaimo sodybos stogai. Šis paveikslas iš pirmo įspūdžio atrodo kaip paprastas kasdienio kaimo gyvenimo etiudas. Moterys, dirbančios geltoname kviečių lauke, priekyje – kažkokie rudų šešėlių šuorai, blyksintys raudonų žydinčių aguonų žiedai… Pati tapymo maniera tarsi neišbaigta, lengvi, eskiziški brūkštelėjimai teptuku. Vis dėlto realizmo šiame paveiksle nedaug, figūros nutapytos apibendrintai, o peizažo erdvė primena audinį ar fragmentą iš didesnio kūrinio. Lyg ir trūktų gylio pojūčio, vyrauja spalvinės dėmės ir plokštumos. Tarsi regėtum blyksintį, išsiliejusį vaizdą. Tačiau kūrinyje juntama tam tikra harmoninga struktūra: teptuko prisilietimų, linijų, formų ir spalvų ritmika liudija apgalvotą, net racionalų paveikslo erdvės ir jo detalių komponavimą.

Polis Seriuzjė tęsia derliaus tematiką, mėgtą ir kitų dailininkų, – galbūt šis paveikslas kažkuo primena Vincento van Gogo (Vincent van Gogh) aukso spalvomis spindinčius kviečių laukus. Galime prisiminti ir Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Bruegel) paveikslus, kuriuose vaizduojami valstiečių darbai įvairiais metų laikais, ar Viduramžiais maldynus puošusias miniatiūras, kuriose metų laikų ir darbų ritmas tiesiogiai siejosi su liturginėmis šventėmis. Derliaus nuėmimo įkarštis – pati pilnatvė, branda, vaisingumas. Javai, kviečiai, duona – tai ir Kristaus Kūno, Eucharistijos, simboliai. Kviečio grūdas, kritęs į gerą žemę, duodantis gausų derlių, – nuorodos į Naujajame Testamente Jėzaus išsakytus žodžius apie gebėjimą išgirsti ir vykdyti Dievo žodį. Žvelgdami į šitą jaukų, neįmantrų peizažą, galime gėrėtis ir kasdienybės darbų grožiu, ilgėtis šiais laikais prarasto kaimiško gyvenimo.

Tarsi įžengiame į peizažą ir kontempliuojame pačią būties esmę, Dievo suteikto gyvenimo džiaugsmą, jo brandą ir derlingumą.

Nors Polis Seriuzjė gimė, gyveno ir kūrė to meto menų sostinėje Paryžiuje, tapyti mėgo Prancūzijos šiaurės vakarų regione – Bretanėje. Vienu metu šio regiono valstiečių gyvenimo epizodai ir laukų darbai tapo vyraujančia jo paveikslų tema, be to, ir pati Bretanė garsėja tapybiškomis, vaizdingomis, netgi laukinėmis vietovėmis, nedideliais miesteliais ir kaimeliais. Kadangi augo pasiturinčioje šeimoje, po klasikinės filosofijos studijų Polis Seriuzjė įstojo į Žiuljeno dailės akademiją Paryžiuje. Tai buvo intelektualus, aukštos kultūros žmogus, pasižymėjęs draugiškumu, optimizmu, visuomet besistengiantis padėti kitiems. Bendravo su garsiais to meto dailininkais, literatais. Didelę įtaką jam padarė žymus prancūzų tapytojas Polis Gogenas (Paul Gauguin), kurio vadovaujamas nutapė garsų paveikslą „Talismanas“, tapusį naujos menininkų grupės „Nabiai“ („Les Nabis“; hebrajiškai nabi – pranašas) programiniu kūriniu. Jame vaizduojamas abstrakciją primenantis peizažas, kuriame vyrauja geometrinės erdvių plokštumos, grynos spalvos. Beje, iš Gogeno Seriuzjė perėmė spalvos grynumą, vengė tamsių tonų, ir šiame kūrinyje mes regime šviesių spalvų mirgėjimą. Dailininkų grupė „Nabiai“, kuriai priklausė Polis Seriuzjė, siekė mene įkūnyti simbolizmo idėjas, sieti dailę ir literatūrą, jų estetinėms nuostatoms įtaką darė ir spalvoti japonų estampai ar Vakarų Europos Viduramžių gobelenai. Daugelis grupės atstovų domėjosi ir taikomuoju menu: tekstile, baldų dizainu, stiklu, taikomąja grafika, kūrė dekoracijas bei kostiumus teatrui. Kitaip nei impresionistai, kuriems svarbiausia buvo fiksuoti spalvinį įspūdį ir nuotaiką, ši menininkų grupė impresionistų atradimus jungė su prasmės mene paieškomis. Polio Seriuzjė kūrybai įtaką darė ir Italijos Sienos primityvistų tapybos mokykla.

Seriuzjė buvo ne tik dailininkas, bet ir dailės teoretikas, domėjosi tuo metu vyravusiomis madingomis mistinėmis srovėmis. Išgyvendamas skaudų išsiskyrimą, kai jį paliko bičiulė, lenkų rašytoja ir aktorė Gabriela Zapolska, ramybės ir atgaivos ieškoti išvyko į Boirono (Beuron) benediktinų vienuolyno abatiją Vokietijoje. Pirmą kartą ten nuvyko 1897 ar 1898 metais ir vėliau lankėsi dar ne kartą. Tuo metu šis vienuolynas garsėjo kaip svarbi religinio meno mokykla, kurioje kūrė vienuoliai –profesionalūs dailininkai, tokie kaip Deziderijus Lencas (Desiderius Lenz) ar Gabrielius Viugeris (Gabriel Wüger). Ten viešinčiam menininkui didelę įtaka padarė vienuolių dailininkų propaguotas religinio meno simbolizmas ir sakralioji geometrija, kurios pradmenis randame senovės Egipto, Antikos, Bizantijos ir ankstyvosios krikščionybės mene. Manyta, kad Dievas menininkams atskleidė grožio principus, pasiekiamus naudojant teisingas ir harmoningas proporcijas bei matematinius dydžius. Taigi „Magnificat“ viršelio paveiksle atsispindi šiame vienuolyne įgytos sakralaus meno geometrijos taikymo tapyboje patirtys.

Grįžęs į Paryžių dailininkas bandė perteikti šią sampratą savo bičiuliams, tačiau ne visų buvo suprastas. (Tiesa, vienas iš šios grupės narių, Polio Seriuzjė draugas Janas Verkadas (Jan Verkade), vėliau atsivertė į katalikybę, tapo benediktinu ir įsitraukė į Boirono abatijos meninę veiklą.)

Palikęs dailininkų grupę, Polis Seriuzjė apsistojo Bretanėje, kur tapė valstiečių gyvenimo vaizdus, o žiemą grįždavo į Paryžių. 1908 m. pradėjo dėstyti spalvų meno teoriją naujai įkurtoje privačioje Ransono akademijoje, parašė knygą „Tapybos ABC“, kurioje išdėstė savo meno kūrimo principus. Menininkas vis labiau linko į religinį misticizmą. Nors jo paveiksluose religiniai siužetai nėra vyraujantys, vis dėlto keletas internete rastų nedidelių kūrinių gaiviai ir naujai interpretuoja krikščioniškus siužetus. Viename jų vaizduojamas kylantis iš kapo Kristus. Tai nedidelis etiudas, kuriame spalvų ir šviesos mirgėjimu bandoma atkurti patį Kristaus prisikėlimo momentą, išryškinant baltai spindintį jo drabužį. Kitame, guašu nutapytame eskize, – žinoma ikonografinė kompozicija: Kristus ant kryžiaus ir Marija šalimais.

Likusį gyvenimą dailininkas praleido Vakarų Bretanėje, kur ir mirė. Žmona Margereta Seriuzjė (Marguerete Sérusier) buvo jo mokinė ir dailininkė, pasukusi į taikomąjį meną. Teigiama, kad ši santuoka nebuvo laiminga, tačiau po vyro mirties našlė, kuri išgyveno iki 1950 metų, labai rūpinosi savo vyro kūrybos populiarinimu ir garsinimu.

Jolanta Sereikaitė

• «
• »