Kokia Prisikėlusio Jėzaus Kristaus didžioji misija, kurią jis patikėjo savo Bažnyčiai? Atsakymas lieka nepakitęs jau du tūkstančius metų. Jį randame Evangelijos pagal Matą pabaigoje, tai 28 skyriaus 19 eilutė, dauguma žinome ją mintinai: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Ekumeniniame Šventojo Rašto leidime šalia šios eilutės iš karto pateikiama Apaštalų darbų knygos nuoroda, kuri skuba mums pailiustruoti, kaip greitai ir kokiu būdu ankstyvoji Bažnyčia prisiėmė šios didžiosios misijos įgyvendinimą. Evangelistas Lukas rašo, kad tai atsitiko Jėzaus Žengimo į dangų, į savo dieviškąją garbę metu, kai prieš pat šį įvykį Jėzus taria: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Taip paaiškėja, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus Jėzus ne tik duoda įpareigojimą, bet ir įgalina jį išpildyti, suteikdamas savo Dvasią. Galime prisiminti Mažojo Princo istoriją ir jo aplankytą planetą, kurioje gyvenantis karalius mėgsta duoti įsakymus suprasdamas, kad tie įsakymai turi būti protingi, t. y. juos gavusieji turi gebėti juos įvykdyti. Jėzus ir yra toks protingas Valdovas.
Taigi Kristaus Bažnyčios užduotis – „eiti ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones“. Ir dėl to iškyla logiškas klausimas: „mokiniai“ – kas jie tokie? Mokinystės, buvimo mokiniu tema visose keturiose evangelijose yra viena svarbiausių. Juk žmogumi tapęs Dievas viešąjį savo veikimą pradeda pirmiausia suburdamas savo mokinių grupelę. Iš pradžių grupelę, o paskui ir visą grupę, kurioje išsiskiria Dvylika (plg. Mt 10, 1–5). Su savo mokiniais Jėzus praleidžia trejetą metų, juos mokydamas, su jais vaikščiodamas, darydamas stebuklus ir juos drausmindamas. Neatsitiktinai Evangelijoje pagal Joną iki prisikėlimo Jėzus yra daugiau mokytojas, o po prisikėlimo – Viešpats, ir šią tiesą turi priimti kiekvienas, kas nori būti su Kristumi. Jėzus yra labai pedagogiškas ir, gerbdamas mūsų laisvę, neprimeta mums savo dieviškumo bei viešpatystės, bet pristato save, kaip „kelią, tiesą ir gyvenimą“, kaip ugdymosi ir augimo procesą, kuriame jis pats, mokytojas ir pavyzdys, dalyvauja. Būti Jėzaus mokiniu – tai kuo artimiau ir ištikimiau juo sekti, stengtis, kad mano pėda pataikytų į mokytojo paliktą pėdą – „pėda pėdon žengti iš paskos“.
Mokinystė turi labai aiškią ritualinę, liturginę išraišką, kurią randame jau minėtoje Evangelijos pagal Matą eilutėje 28, 19: „krikštydami juos“. Taigi Krikšto sakramentu ne tik įžengiame į Jėzaus Bažnyčią, bet ir pradedame procesą, kuris vadinasi „mokinystė“. Per Krikštą gauname Jėzų ne tik kaip mums gelbstintį Viešpatį, bet ir kaip viso gyvenimo mokytoją, kurio reikia išmokti klausyti ir juo sekti. Kai įkrikščioninimui rengiasi suaugusieji, akivaizdu, kad tai jiems ne vienadienė ceremonija, bet viso žemiškojo gyvenimo kelionė, kad priimdami sakramentus jie sutinka priimti Jėzų, kaip savo gyvenimo mokytoją ir Viešpatį.
O kaip yra su tais, kurie pakrikštyti vaikystėje ir kitus sakramentus priima sulaukę tinkamo amžiaus ar brandos? Didžiausias iššūkis katechezei, kad tikėjimas būtų suprantamas kaip mokinystės procesas. Čia į pagalba mums ateina Šventasis Raštas.
Kai reguliariai sekmadieniais švenčiame Eucharistiją, klausomės Dievo žodžio ir jo aiškinimų, mokinystės tema tampa akivaizdi. Kiekvieną savaitę girdimas Dievo žodis – tai ne iš anksto paruošti atsakymai į gyvenimo klausimus, bet mąstymo procesas, kuris turi apimti visą žmogų ir visas jo gyvenimo bei veiklos sritis. Juk kaip dažniausiai prasideda sekmadienio evangelija? – „Jėzus kreipėsi į mokinius,“ „Jėzus tarė mokiniams,“ „Jis pasakė jiems palyginimą“ ir t. t. Taigi, sekmadienio evangelinės žinios adresatas – ne šiaip į bažnyčią užklydęs prašalaitis, ne proginis lankytojas, net ne parapijietis, bet mokinys. Ir vėl, kalba eina ne apie vietinės mokyklos ar gimnazijos mokinius, bet apie visus pakrikštytuosius, kurie tam ir yra krikštijami, kad į Kristaus Jėzaus dovanojamą išganymą įsilietų savo sąmoninga mokinyste. Kas atsitinka, jeigu pakrikštytas nemano, kad jis yra mokinys? Atsakymas aiškus: tada Jėzus jam nėra mokytojas, tada Bažnyčia nėra mokymosi vieta ir bendruomenė, tada Dievo žodis nėra žinojimo ir tikėjimo šaltinis. Tada Jėzumi nėra sekama ir keliu, kuriuo jis veda, nėra einama, tiesa, kurią jis skelbia, nėra priimama ir gyvenimas, į kurį jis veda, nėra pasiekiamas. Štai koks liūdnas gali būti mūsų krikščioniškumas be tikros mokinystės ir koks liūdnas Viešpats Jėzus be tikrų ir atsidavusių mokinių…
Liepos mėnuo dažnam yra vienokių ar kitokių atostogų metas. Ar tai reiškia, kad galima atostogauti ir nuo tikėjimo mokinystės? Tikrai ne! Juo labiau kad ilgą laiką daugelio nesuvokta ir neprisiimta mokinystė ir taip jau per ilgai atostogauja, bet mūsų sielą nepailsi, nes ji keliauja ne teisingu tikėjimo keliu.
Nuo šiol raginu visu noriai ir drąsiai įstoti tarp Jėzaus mokinių ir pradėti nepaprastai įdomų ir kupiną prasmės gyvenimą, atversiantį mums Dievo meilės ir gailestingumo slėpinius ir paruošiantį mus palaimintam gyvenimui su Dievu ir Dieve. Žinoma, kad bet kas, kas gyvenime iš tiesų vertinga, turi savo kainą. Mokinystė taip pat. Bet tai kaina, kurią verta mokėti, kaip kad padarė pirklys, aptikęs brangų perlą (Mt 13, 46), ar žmogus, nusipirkęs dirvą su joje paslėptu lobiu (Mt 13, 44). Galiausiai tai yra kaina, kurią išdrįso sumokėti prieš mus ir su mumis gyvenę Dievo šventieji ir kankiniai. Kaip padrąsinimas ir pagalba galėtų būti Dietricho Bonhioferio gyvenimo pavyzdys ir jo knyga „Mokinytės kaina“. Juk nuo kažko reikia pradėti. Kasdienė tikėjimo kelionė su „Magnificat“ taip pat yra puiki mokinystės raiška.
„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, – sako Kristus. Atsiliepdami į šį įpareigojimą, pirmiausia patys tapkime jo mokiniais, o tada eikime ir jo mokiniais padarykime kitus. Tegul jie, pamatę ir išgirdę mūsų tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo liudijimą, panorės kaip ir mes tapti Viešpaties mokiniais, broliais ir seserimis Kristuje.
Kun. dr. Gediminas Jankūnas