Švč. Mergelės Marijos paveikslas iš Vilniaus šv. arkangelo Mykolo bažnyčios

Rubriką „Viršelio paveikslas“ remia

Vilniaus arkikatedros bazilikos Goštautų koplyčioje kabo Dievo Motinos paveikslas, kuriame Švč. Mergelė Marija pavaizduota su Vaikeliu, pamynusi pusmėnulį, ją karūnuoja angelai ir adoruoja du vienuoliai – šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Bernardinas Sienietis. Auksiniame fone išryškintų figūrų veidai, pozos ir simboliniai gestai skleidžia seniesiems religiniams atvaizdams būdingą vidinę rimtį ir tylų dvasingumą. Prie paveikslo negęsta maldos žvakelės, liudijančios malonės prašančių tikinčiųjų viltį, dėkingumą ir išskirtinę pagarbą šiam įstabiam atvaizdui. Jo išgarsėjimo ir šlovės metai susiję su Vilniaus šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolynu, o permainingas likimas atspindi neramumų kupiną Lietuvos istoriją.

Nežinomo dailininko XV a. pab. ar XVI a. ant lentų nutapytas Dievo Motinos paveikslas iš pradžių priklausė Vilniaus Mažesniųjų brolių (bernardinų) vienuolynui ir jau ten pradėjo garsėti kaip maloningas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega, visai greta bernardinų konvento 1594 m. ėmęsis statyti moterų bernardinių vienuolyną, paprašė brolių atiduoti Švč. Mergelės Marijos atvaizdą naujai steigiamo vienuolyno bažnyčiai. Šio kūrinio istoriją tyrinėjusios dailėtyrininkės Rūtos Janonienės nuomone, tada paveikslas galėjo būti iš esmės pertapytas, suteikiant jam pranciškoniškos ikonografijos bruožų: abipus Dievo Motinos figūros atsirado Bernardinų ordinui reikšmingi šventieji Pranciškus Asyžietis ir Bernardinas Sienietis. Manoma, kad pirmosios seserys į bernardinių vienuolyną buvo įvesdintos 1605 m., o rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad per šias iškilmes pats fundatorius į dar nebaigtą statyti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią įnešė Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Vėliau jis kabojo drožiniais išpuoštame šoniniame altoriuje.

1655 m. Maskvos caro Aleksejaus pulkams užėmus Vilnių, kariuomenė kelias dienas nevaržoma žudė gyventojus, plėšė jų turtą, grobė bažnyčias ir vienuolynus. Kareivių siautėjimas ir kelias dienas trukęs miesto gaisras sunaikino beveik visą Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios įrangą, bet Švč. Mergelės Marijos paveikslas, nors nukentėjęs, išliko altoriuje. Šis stebuklingas faktas padidino atvaizdo šlovę ir po karo atkuriant nuniokotos bažnyčios interjerą jam skirtas ypač didelis dėmesys. Paveikslo puošybai, brangakmeniais ir perlais išpuoštoms aukso ir sidabro karūnoms bei aptaisams tuomet daug kas aukojo: tarp geradarių minimi Lietuvos didieji etmonai Povilas Jonas Sapiega, Mykolas Kazimieras Pacas, Lietuvos didysis maršalka Aleksandras Hilaras Palubinskis, Teodora Sapiegaitė-Naruševičienė, pačios vienuolės ir daug kitų asmenų. Ir vėliau atvaizdas ir jam skirtas altorius nuolat buvo turtinami nesuskaičiuojamais tauriųjų metalų dirbiniais, votais, aukso, koralų ir perlų vėriniais, puikiais juvelyrikos meno kūriniais (XVII a. pabaigoje vienuolyno vyresnioji Antanina Žabaitė užsakė dar vienus brangiaisiais akmenimis dabintus auksuoto sidabro aptaisus).

Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega sufraganui Mikalojui Slupskiui pavedė ištirti prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslo 1662–1669 m. įvykusius stebuklus ir procesui pasibaigus 1670 m. atvaizdą paskelbė stebuklingu. Ilgametė vienuolyno vyresnioji Konstancija Sokolinskytė patirtas malones surašė ir 1671 m. paskelbė knygoje „Dangiškasis lobynas nuo seno ir šiais laikais plačiai atvertas prie Dievo Motinos Mergelės Marijos paveikslo Šv. Mykolo bažnyčioje…“

Paveikslo malonių versmei nesenkant ir liudijimų sąrašui ilgėjant, 1732 m. Trakų kaštelionas, vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Jonas Frydrychas Sapiega ėmėsi rūpintis Vilniaus bernardinėms priklausiusio Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimu, tuo reikalu netgi pats susitiko su popiežiumi Klemensu XII. Dėl įvairių priežasčių pasiruošimas karūnavimui užtruko, ir tik 1750 m. rugsėjo 8 d. garsusis atvaizdas buvo vainikuotas iš Romos atgabentomis, Benedikto XIV pašventintomis, brangakmeniais, perlais ir herbais papuoštomis karūnomis. Iškilmė truko kelias dienas, jos metu surengta karūnų pernešimo procesija nuo Šv. Nikodemo bažnyčios. Joje dalyvavo senatoriai ir miesto magistrato nariai, amatininkų cechai ir religinės brolijos, kariuomenės atstovai ir dvasininkai. Visą kelią miesto gatvėse žymėjo aštuoneri specialiai tai progai įrengti triumfo vartai, su giesmėmis žengiančią procesiją lydėjo nepaliaujamas varpų gaudesys, pabūklų salvės ir muzika. Bažnyčioje degė šimtai žvakių, vidus buvo išpuoštas žolynais, gėlėmis, kilimais ir gobelenais. Iš altoriaus išimtas vainikuojamas paveikslas stovėjo po ištaigingu baldakimu. Šį džiugų įvykį Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zienkavičius ganytojišku laišku pagarsino visoje vyskupijoje. Tai buvo antrasis popiežiaus atsiųstomis karūnomis vainikuotas Dievo Motinos paveikslas Lietuvoje po garsiojo Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo, kuris tuo būdu pagerbtas 1718 metais.

Deja, maloningasis paveikslas traukė ne tik pamaldžiuosius ir dėkinguosius. Turtingai išpuoštas Švč. Mergelės Marijos altorius masino ir šventvagius – jis ne sykį nukentėjo nuo vagysčių. Ypač didelį nuostolį vienuolynas patyrė, kai 1773 m. piktadariai nuplėšė paveikslo brangenybes – 700 vėrinių iš aukso, perlų ir brangakmenių.

Tačiau didieji praradimai buvo ateityje, o tikrųjų negandų laikotarpis prasidėjo XIX amžiuje. 1886 m. Rusijos carinė administracija panaikino tris šimtmečius klestėjusią bernardinių bendruomenę, jos nares perkėlė į tebeveikusį Vilniaus šv. Kotrynos benediktinių vienuolyną, o 1888 m. uždarė ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Apleistos šventovės turtas buvo išdalintas kitoms reikmenų stokojančioms Vilniaus vyskupijos bažnyčioms. Didžioji jo dalis, taip pat ir Švč. Mergelės Marijos paveikslas, pergabenta į jau anksčiau panaikintą Vilniaus bernardinų vienuolyną. Keletą metų maloningasis atvaizdas kabojo parapine tapusios Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčios šoniniame altoriuje. XX a. pradžioje keičiantis Rusijos imperijos vidaus politikai, Sapiegų giminė gavo leidimą sutvarkyti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir 1912 m. ją atšventino Vilniaus vyskupas augziliaras Kazimieras Mikalojus Michalkevičius. Tais metais stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas paskutinį kartą grįžo į savo šventovę ir po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusio bernardinių vienuolyno globą. 1933–1935 m. maloningasis atvaizdas pirmą kartą profesionaliai ištirtas ir restauruotas. Restauravimo metu atskleista, kad seniausia paveikslo dalis yra ant riešutmedžio lentos tempera nutapyta Švč. Mergelės Marijos galva, o likusi kūrinio kompozicija ant pridurtų ąžuolo lentų aliejiniais dažais nutapyta vėliau – XVII amžiuje.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl uždarius Šv. arkangelo Mykolo vienuolyną, stebuklingas atvaizdas prarado savo brangiąsias karūnas, juvelyrinius dirbinius bei auksuotus sidabro aptaisus, bet pats nepražuvo. Paveikslas buvo pergabentas į apleistas Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno patalpas. Čia slėptas kartu su kitų sovietų valdžios nuniokotų Vilniaus bažnyčių daiktais, o 1973 m. paveldosaugos specialistų atrastas prastos būklės ir paimtas į Valstybinio dailės muziejaus saugyklas. 1984–1987 m. dar kartą restauruotas. Taip kurį laiką pradingęs garsusis Šv. arkangelo Mykolo bernardinių paveikslas buvo išsaugotas, o 1989 m. tikintiesiems grąžinus arkikatedrą, pakabintas jos Goštautų koplyčioje.

Šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas vilniečių dažnai vadinamas „Sapiegų Madona“, tuo primenant kelių kartų Sapiegų giminės nuopelnus Vilniaus bernardinių vienuolynui ir pačiam paveikslui, kartu susiejant tikinčiųjų ypač branginamo paveikslo istoriją su garbingiausiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities puslapiais.

Dr. Dalia Vasiliūnienė

• «
• »