01
10 /
2020
Norėdami priimti krikščioniškojo tikėjimo dovaną, iš tiesų trokštame to, ką tik jis vienas taip aiškiai ir išskirtinai gali mums duoti – amžinąjį gyvenimą. Įdėmiai skaitydami Šventąjį Raštą netruksite suprasti, kad jis visas skirtas paaiškinti, kodėl ir kaip praradome ir kaip galime atgauti žmonijos priešaušryje pirmųjų tėvų neklusnumu prarastą amžinojo gyvenimo galimybę. Pradžios knygoje, kur aprašomas Rojaus sodas, skaitome: „Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai“ (Pr 3, 22). Ekumeniniame Biblijos leidime prie šios pirmosios Senojo Testamento knygos ištraukos pateikiama nuoroda į paskutinės Naujojo Testamento ir visos Biblijos knygos – Apreiškimo Jonui – paskutinį skyrių: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą“ (Apr 22, 14). Gyvybės medis ir jo laiduojamas amžinasis gyvenimas yra krikščioniškojo tikėjimo pažado kertinė ašis.
Vienintelis amžinas yra Dievas, ir tik jis ką panorėjęs gali apdovanoti amžinumu. Žmogus, kaip kilniausias Dievo kūrinys, numanomai buvo skirtas amžinybei, nes tai, kas atsiranda iš meilės ir gyvena meile, negali būti neamžina. Apaštalas Paulius Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje nedviprasmiškai užrašo – „meilė niekada nesibaigia“ (8 eil.). O ir Evangelijoje pagal Joną (3, 16) sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“
Amžinasis gyvenimas yra neįkainojama mylinčio Kūrėjo ir Dievo dovana kūriniui žmogui, tačiau, kaip kad nutinka ir su kitomis mūsų gyvenime pasitaikančiomis dovanomis, ne visi jos nori, ne visi žino, ką su ja daryti, o dar svarbiau, kad ne visi viską gauna dovanai. Ir štai paradoksas: tie, kurie gilinamės į mūsų krikščioniškąjį tikėjimą, skaitome Šventąjį Raštą, stengiamės pažinti ir gyventi Kristaus Bažnyčios mokymu, amžinojo gyvenimo temos neišvengiame, bet nebūtinai ja domimės. Gyvename išlaisvėjimo ir, atrodo, neribotų žemiškojo gyvenimo galimybių laikais, tad neskubame domėtis amžinuoju gyvenimu. Daugeliui ši tema pradeda labiau rūpėti, kai paaiškėja, kad vis dėlto šis žemiškasis gyvenimas, kad ir koks įdomus, kad ir kaip prasmingai gyvenamas, turi pabaigą. Amžinojo gyvenimo tema pradeda rūpėti ir tada, kai atsisveikiname su savo mylimais artimaisiais ir trokštame, kad jų gyvenimo gija nesibaigtų kapo duobe, bet tęstųsi į Dievo meilės amžinybę.
Kiekvieną sekmadienį drauge balsu kalbame „Tikėjimo išpažinimą“ ir jį baigiame žodžiais: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.“ Čia būtų galima paklausti: ar tikrai laukiu? Ir jeigu ko nors laukiu, kaip laukdamas tam ruošiuosi? Juk kai ko nors lauki, tikiesi, viliesi, manai, kad sulaukus, pasiekus, išsipildžius vilčiai, tavo gyvenimas pasikeis į geresnę pusę. Mes, krikščionys, gavę tikėjimo Jėzumi Kristumi dovaną, laukiame, kad mūsų gyvenimas pasikeistų ir būtų vertas amžinybės. O gyvenimas vertas amžinybės, yra meilės gyvenimas, ne savimeilės, bet tokios meilės, kokia myli ir kokios pavyzdį mums paliko žmogumi tapęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus, pasakęs: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys“ (Jn 3, 36). Tikėti Sūnų, – vadinasi, jį mylėti, o kaip galima mylėti nepažįstant ar nenorint pažinti?!. O juk „amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).
Kun. dr. Gediminas Jankūnas
