01
12 /
2020
„Ateik, ateik, Emanueli, ir išvaduoki Izraelį. Tremty jis rauda skausmuose širdies ir laukia, kol Dievo Sūnus ateis“, – giedama senovinėje advento giesmėje. Esame panašūs į tuos Izraelio žmones – išdžiūvusiomis, nuolatinio bėgimo, pasaulio reikalavimų, itin suintensyvėjančių prieš Kalėdas, užsitęsusios pandemijos nuvargintomis širdimis. Gyvename, kaip sakoma Mišių maldoje, „praeinančių žemės vertybių sūkuryje“, bet meldžiame, kad gebėtume „dangiškąsias pamilti, nenykstančiųjų laikytis“. Laukiame ne tik Užgimimo šventės, mėginame įsiklausyti į Viešpaties žingsnius, nes jis „ateis, neužtruks“.
Mūsų laukimas lengvesnis nei Senojo Testamento tautos. Viešpats jau yra su mumis, tik neregimu būdu. Viršelio paveiksle žvelgiame į Nekaltai Pradėtąją, jos šventė labai papildo advento temas – suvokiame, kaip iš tolo rengtas kelias Dievo Sūnaus tapimui žmogumi. Menotyrininkė Jolanta Stupelytė šalia paveikslo istorijos pateikia išsamų pasakojimą apie Nekaltojo Prasidėjimo slėpinio sampratos raidą.
Šeimose ir bendruomenėse adventas būna praturtintas kokiais nors išoriniais laukimo ženklais. Mūsų šeimai svarbi tapo pradžioje minėta giesmė, dukros iš darželio parsinešta. Nuostabu, kad auklėtojos drįso pasiūlyti vaikams nelengvą, sodraus turinio giesmę, o ji jiems patiko! Nuo tada mūsų adventiniai sekmadienio vakarai lydimi jos giedojimo prie adventinės žvakės, vis dar gaubiant laukimo prieblandai. Linkiu ir Jums, mieli skaitytojai, atrasti tai, kas padėtų širdžiai ruoštis Viešpaties atėjimui!
Ilona Valujevičienė
