Pažintis su Dievo Motinos komandų judėjimu

Keliauti drauge su Kristumi asmeniškai ir poroje, kasdienybėje gyventi remiantis Santuokos Sakramentu ir duoti vaisių – tokio tikslo siekia Dievo Motinos komandų nariai. Judėjimas, prieš du dešimtmečius atkeliavęs į Lietuvą iš Prancūzijos, duoda regimų vaisių – šiuo metu visoje Lietuvoje veikia 23 komandos, kurios jungia 120 porų ir jas palydinčius kunigus. Apie šį judėjimą pakalbinau prieš 3 metus prie jo prisijungusius Sandrą ir Ridą Damkevičius ir jau dešimtmetį esančius Virginiją ir Tomą Jundulus.
Sandra ir Ridas, gyvenantys Vilniuje, turi keturis vaikus – trys šurmuliuoja namie, o jauniausioji dukrytė žvelgia iš dangaus. Kauniečiai Virginija ir Tomas sūpuoja šeštą atžalą, gimusią šio straipsnio rengimo metu. Tad ir kalbamės apie Dievo Motinos Komandų judėjimą (toliau: DMK) Dievo patikėtų vaikelių apsupty.

Kaip suradote šį santuokinio dvasingumo judėjimą?

Sandra ir Ridas: Apie DMK išgirdome joanitų šeimų festivalyje Mardasave, kur jau ne vieną vasarą stovyklaujame. Atvyko keletas šeimų iš šio judėjimo, pristatė, mūsų draugams labai patiko, ėmė svarstyti steigti savo komandą ir pasiūlė prisijungti. Nusprendėm pabandyti, ir taip atsirado 8-a komanda Vilniuje – praėjo vieni, antri bandomieji metai… Pasikeitė ir šeimos, – vieni atėjo, kiti išėjo, – natūrali kaita. Prisijungia tie, kuriuos asmeniškai kuri nors pora pažįsta ir pakviečia. Šiuo metu komandą sudaro keturios poros, manome, kad jau pakankamai, nes ir dabar susitikę praleidžiame 3–4 valandas. Be to, šeimose daug mažų vaikų, tad, kai susitinkame, kartais būna sudėtinga juos suvaldyti. Tačiau vaikai auga, susidraugavo, pasidarė tikra DMK vaikų bendruomenėlė – labai gražu, kad ir jie laukia šių susitikimų dėl draugų.

Virginija ir Tomas: Mes į DMK papuolėm prieš 10 metų – po kelionės į Taizé ieškojome bendruomenės, Kauno piligrimų centre rinkdavomės su vaikais pagiedoti, paskaityti Dievo žodžio, pasimelsti. Per rekolekcijas išgirdome Kler ir Rimvydo Bačkių pasidalijimą apie DMK ir mums jis paliko didelį įspūdį. Pamename, kaip svarstėme, ar galime ir mes įsipareigoti ir prisijungti prie šio judėjimo. Tuo metu buvo pabūgusių tokio įsipareigojimo – kas mėnesį rinktis, melstis, skaityti.

Ar turėjote lūkesčių, kurių vedini ryžotės jungtis į DMK?

Sandra ir Ridas: Laikui bėgant stengiesi kuo mažiau gyvenime tikėtis, priešingu atveju susiformuoja lūkesčiai, kurie dažnai lieka nepatenkinti. Pasitarėme poroje ir nuėjome. Aišku, yra jausmas, kad „kažką gausi“, pozityvaus parsineši, ir tai įvyksta, bet jokio konkretaus tikslo neformavome. Dievas mūsų šeimoj buvo ir yra, tiesiog norėjosi visa tai pagilinti. Buvo įdomu, su kokiais iššūkiais gyvena kitos šeimos – sužinoti ir iš to gal pasimokyti. Natūraliai sustiprėjo bendrystė su kitomis poromis, jas sutinkame šventose Mišiose, bendruose renginiuose – visi lankomės toje pačioje bažnyčioje. Kartą per mėnesį sekmadieniais pasimatome ir vakare pas kuriuos nors namuose. Taip pat mus lydintys kunigai turi progą pamatyti įvairiapusį šeimų gyvenimą. Mus lydintys broliai yra prancūzai, tad jiems dar labiau naudinga susipažinti su lietuviškomis šeimomis.

Virginija ir Tomas: Apsidžiaugėme, kad judėjimas duoda naudos porai, tarpusavio santykiams, nors didelių lūkesčių irgi neturėjome. Vylėmės, kad mudu turėsime priemonių, galimybę pažvelgti artimiau vienas į kitą, taip pat norėjome būti bendruomenės dalimi, būti tarp kitų krikščioniškų šeimų.

Kas keitėsi gyvenime, tarpusavio santykiuose, būnant DMK?

Sandra ir Ridas: Pirmi metai buvo lyg išbandymų metai – tiek kliuvinių, kad, regis, pats piktasis kaišiojo pagalius, kad tik nenueitume į susitikimus. Dabar, žiūrint atgal, atrodo, kad tikrai paaugome. Svarbiausia – dirbi su savimi ir tobulinti santykį iš savo pusės, taip ir augi. Bet mes dar visai pradinukai – tik treti metai priklausome judėjimui, dar tik mažais žingsneliais einame aptardami temas. Mūsų komandai dar sunkiai sekasi dorotis su DMK siekiais, bet po truputį, po truputį… Tikrai yra rezultatai, bet būtinai reikia įdėti darbo – pasiruošti susitikimams, stengtis laikytis siekių – kopėtėlės yra, tik reikia jomis lipti.

Virginija ir Tomas: Tikėjimo kelionei buvimas DMK judėjime suteikia daug dovanų. Čia patyrėme maldos vienybės ir pasidalijimo džiaugsmą bei prasmę – kaip komandoje. Ir kaip porai buvo daug atradimų – bendras laikas kartu pokalbiams ir maldai. Radome kelią, kuriuo turime eiti drauge. Tai – tikėjimo kelias, kuriuo pasauliečiui, šeimos žmogui savarankiškai eiti yra labai sudėtinga. Per daug rūpesčių, potraukių, valios trūkumo. Jei tikėjimas nėra sąmoningai, valios pastangomis palaikomas, nyksta jo svarbos suvokimas. Labiau pažindamas Dievą stengiesi labiau mylėti. Tai daro įtaką ir tarpusavio santykiams – meilė paliečia visus, atsirado daugiau ramybės, pasitikėjimo, paskatos nesustoti domėtis. Iš komandos narių visuomet jaučiame palaikymą įvairiais gyvenimo atvejais, ar tai būtų tarnystė pačiame judėjime, ar asmeninis poros gyvenimas. Mes, jau būdami DMK, sulaukėme trijų vaikelių, visuomet jusdami maldos užtarimą. Ir lydėjome tris komandas, drauge patys sulaukdami palaikymo ir daugybės neįvardijamų dovanų patiems, kaip porai. Taip ir ligose, liūdesy, artimųjų netektyse komanda būna šalia ir nuolat suteikia vilties bendra malda. Dievo Motinos užtarimu čia gimsta gyvybė, dvasinė ir kartu žmogiška. Taip išgyvenam Kristaus gimimą mūsų gyvenimuose kartu su Motina Marija ir visa bendruomene.

O su kokiais iššūkiais ar sunkumais susidūrėte?

Sandra ir Ridas: Mums, kaip turbūt visai komandai, pats sudėtingiausias yra siekis prisėsti ir iš tiesų pasikalbėti su sutuoktiniu. Pirmais metais, žiūrint į visus šešis siekius iš karto (Šventojo Rašto skaitymas, asmeninė, sutuoktinių malda, tikras poros pokalbis: pareiga prisėsti, gyvenimo taisyklė, kasmetinės rekolekcijos), galvojome: „Ne, neįmanoma.“ O dabar bandome kas mėnesį praktikuoti po siekį, paskui pridėti dar vieną. Supratome, kad įmanoma eiti į priekį mažais žingsneliais. Temos, kurias nagrinėjame, iš tiesų labai gilios. Jei neturi laiko, nepasiruoši ir prabėgom peržvelgi, būna vienaip, o jei skiri laiko, pamąstai, tada ir rezultatai yra. Grįžtant prie lūkesčių, buvo noras išvengti konfliktų šeimoje, bet pirmais metais jų net padaugėjo… O dabar žiūrime truputį kitaip į vienas kitą, ir neaišku, ar čia dėl DMK, ar dėl gyvenimo. Bet branda vis tiek jaučiama. Kad ir tie treti metai – paskutinio susitikimo metu visiems labai tiko lectio divina – Švento Rašto eilutė, kuri, nors ir daug kartų girdėta, naujai nuskambėjo. Ir tai nematomai klijuoja pačią šeimą. Darbas vyksta po truputį, o gal ir nereikia skubėti, nes paskui ką ten veiksi viską pasiekęs?

Virginija ir Tomas: DMK struktūra, įsipareigojimai ir periodiniai susitikimai švelniai verčia nenusilpti, nepasiduoti, ir tikrai pastebėjome, kad daugelis iš mūsų susiduria su įvairiais iššūkiais, bet palaikomi komandos vis keliaujame toliau. Dalyvaudami DMK, besigilindami į tėvo Henrio Kafarelio (pranc. Henri Caffarel, judėjimo įkūrėjas – red. past.) laiškus, mokymus, aiškiai supratome Santuokos Sakramento tikslą ir svarbą: kartu, vienas kitam padedant, atrasti geriausias savybes ir jas atskleisti. Ir labiau mylėti. Aiškiau suvokiame šventumą, kad jis gali būti pasiekiamas porai gyvenant kartu. Lygiai taip pat pastebime ir begalę trūkumų savyje ir kiek dar daug reikia įveikti. Dalyvaujant šiame judėjime sunkumų ir iššūkių nesumažėja, bet stiprėja pasitikėjimas vienas kitu ir Dievu, o tai ir yra didžiausias stebuklas!

Ar visoms poroms tinka DMK? Ką patartumėt poroms, kurių vienas nori aktyviai dalyvauti bažnytiniame gyvenime, o kitas laikosi nuošaliai? Gal turite išbandytą receptą?

Sandra ir Ridas: Dievo keliai nežinomi, kiekvienas žmogus sukurtas unikalus, vienam nuo gimimo Bažnyčia – namai, o kitas ją tik prieš gyvenimo pabaigą atranda ar net iškeliauja be to… Turbūt neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Mūsų manymu, DMK tinkamiausia tiems, kurie jau turi tikėjimo pagrindus, nes jei neturi pamato, nematai perspektyvos – atrodo, kas mėnesį tas pats: prie stalo susėdę tomis pačiomis bėdomis dalijasi. Sunku ką patarti toms poroms, kurių vienas iš poros labai tiki, o kitas – ne. Mes turime tokių draugų ir matome, kaip neretai kenčia visa šeima. Jei turėtume atsakymą, iš karto patentuotume. Mūsų šeimoje vienas irgi buvo stipriau tikintis, bet netikintįjį visgi patraukė kantrybe ir nuolankumu, neversdamas, be jokios jėgos, nepriekaištaudamas – kaip Dievas turbūt veikia – švelniai. Ir labai smagu, kad dabar kartu žiūrim ta pačia kryptimi. Bet tai – vienoks receptas. Kitiems jis gal neveikia, gal kaip tik reikia jėgos… Šaržuojam, bet gali ir taip būti.

Virginija ir Tomas: Jei sutuoktiniai nevienodai pažengę tikėjimo keliu ir poreikis gilintis skiriasi, vertėtų tiesiog stiprinti tarpusavio santykius. Pirmiausia – per gilius nuoširdžius pokalbius, jei galima juos palydint malda. Kad per juos pora rastų bendrąsias, svarbiausias vertybes, kad abu ryžtųsi toliau mylėti vienas kitą. Tada ir Dievas pradeda keliauti kartu. Porai, gyvenančiai Santuokos Sakramentu, praktikuojančiai tikėjimą, ieškančiai Dievo, DMK gali būti svarbus ramstis, padedantis nesuklupti, išlaikyti tikėjimą ir jį gilinti.

Ar, žvelgiant į Jūsų gyvenimo įvykius, galima pasakyti, kad tikėjimas padėjo atsilaikyti ir suteikė stiprybės?

Sandra ir Ridas: Taip, galėjom atsiremti į Dievą, vienas į kitą ir į bendruomenę – visi žinojo apie mus ištikusią ligą: dukrytei buvo anencefalija (nesivystė kaukolės skliautas), tokie vaikeliai miršta gimdymo metu ar vos tik gimę. Tiesą sakant, tikėjimas mus sustabdė ir nuo aborto, nes tokiais atvejais siūlomas „valymas“ ankstyvoje stadijoje. Ir tuomet padarėme pasirinkimą, laisvai apsisprendę, remdamiesi tikėjimu. Supratome, kad tai mūsų vaikas, nesvarbu, kiek jis gyvens – mylėjom, išnešiojom iki galo… Tikėjimas apsaugojo nuo žingsnio, kuris būtų turėjęs pasekmių ir mūsų ryšiui, ir psichologinei būsenai. Aišku, klausimų buvo, tačiau ne tiek „kodėl?“, bet „kaip būti?“. Tuo laiku ses. Aurelija iš Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyno davė S. Troisi ir C. Paccini knygą „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“, kurioje pasakojama šios jaunos moters, kuriai ruošiama beatifikacijos byla, istorija: jos pirmoji dukrelė irgi sirgo anencefalija. Per šį liudijimą mus pasiekė „Dievo pasitikėjimo mumis“ žinia: Dievas mumis pasitikėjo ir patikėjo šią trapią sielą, kurios neatstumsime, neišmesime, bet mylėsime ir rūpinsimės ja iki galo. Suvokimas, kad tai – ne Dievo bausmė, o malonė ir pasitikėjimas, buvo labai svarbu per visą laukimo laiką ir dabar. Aišku, reikėjo laiko pribręsti iki tokio suvokimo. Esu laiminga, nes mane palaikė ir vyras, ir šeima, ir bendruomenė – nebuvo nei vieno smerkiančio. Jei moteris neturi tokio palaikymo, išbūti už savo kitokį vaikutį nėštumo ir gimdymo metu yra nepaprastai sudėtinga. Labai džiaugiuosi, kad ir gydytoja, priėmusi gimdymą, buvo iš tos pačios joanitų bendruomenės, pas mus į gimdymo palatą atėjo ses. Aurelija, brolis Krizostomas pakrikštijo dukrelę, mums tai buvo labai svarbu. Manau, kad ir gydytojams tai buvo palaikymas ir liudijimas, kad ne viskas mūsų galioje.

Ko norėtųsi palinkėti Kalėdų proga visiems skaitytojams?

Virginija ir Tomas: Tegu per sutuoktinių tikėjimą Santuokos Sakramentas tampa regimas ir patraukia visas poras arčiau Dievo.

Norinčius artimiau susipažinti su Dievo Motinos komandų judėjimu Lietuvoje,
kviečiame kreiptis į atsakingąją porą Severiną ir Mindaugą Šedžius,
tel. +370 611 37 008 (Mindaugas),
+370 604 95 698 (Severina),
el. paštas: info@equipes-notre-dame.lt

Kalbino Jurgita Pocevičienė

• «