Laikas

Ką Šventasis Raštas / Biblija sako apie laiką? Kaip jis suprantamas, kas ir dėl ko jis yra? Netruksime pastebėti, kad Senajame Testamente visos nuorodos į laiką susijusios su tam tikrų įvykių ar apeigų tvarkingu nustatymu. Pvz., Išėjimo knygos 13 sk. 10 eil. skaitome: „Atliksi šias įsakytas apeigas metai iš metų joms skirtu laiku.“ Tačiau toje pačioje knygoje randame ir kitą įdomią vietą, susijusią su laiko samprata. 21 sk., Mozei esant ant Sinajaus kalno, Dievas, duodamas Dešimt Įsakymų / Dekalogą, pamini ir kitus nuostatus savo tautai. Tarp jų yra ir toks: „Jei vyrai susivaidytų ir vienas jų taip užgautų kitą akmeniu ar kumščiu, kad užgautasis nors ir nemirtų, bet turėtų gultis į lovą, jei jis išgytų ir vaikštinėtų, pasiremdamas lazda, po lauką, užgavusysis nebus baudžiamas. Tačiau jis turės jam atlyginti už laiko netektį ir pasirūpinti jo išgijimu“ (Iš 21, 18–19). Apie kokio laiko ir kokią netektį čia kalbama?

Nenustebkime – čia kalbama apie darbui lauke skirto laiko netektį, laiko, kuris reikalingas nudirbti darbus: arti, sėti arba pjauti, ganyti gyvulius ar kariauti. Kitokio laiko, mūsų dabar vadinamo „laisvo laiko“, to meto žmonės neturėjo. Visas žmogaus gyvenimo laikas buvo skirtas darbui, kad pragyventų arba, tiksliau, išgyventų pats ir jo artimieji. Minėtu atveju per vaidą sužalotas žmogus nebegalėjo dirbti ir užsidirbti savo pragyvenimui, todėl užgavusiajam Dievas įsakė pasirūpinti juo ir savotiškai kompensuoti darbinio laiko netektį. Mūsų laikais gautume ligos biuletenį ir dar mėgintume prisiteisti patirtą žalą; socialinė ir teisinė sistema ar draudimas siekia kompensuoti, bent iš dalies, prarastą darbo laiko atlygį.
Taigi matome, kad Senajame Testamente laikas pirmiausia skirtas gyvenimo ir jo įvykių tam tikram eiliškumui ir tvarkai palaikyti, o žmonių atžvilgiu – jų darbui ir pragyvenimui užtikrinti. Vieną gražiausių Šventojo Rašto tekstų, kalbančių apie tokį Senojo Testamento laiko supratimą, randame Mokytojo, Ekleziasto, arba dar kitaip – Koheleto knygos 3 skyriuje:

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti; laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti; laikas turėti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“ (Koh 3, 1–8). Bet išgirstame vieną labai svarbią ir naują mintį. Mokytojas sako: „Stebėjau užsiėmimus, kuriuos Dievas žmonėms lėmė. Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo, ką Dievas daro“ (Koh 3, 10–11). Amžinasis Kūrėjas ne tik sukūrė pasaulį, žmones ir nustatė tam tikrą tvarką ir laiką, bet ir įdiegė amžinybę į mūsų širdis. Va kodėl šventasis Augustinas atsidūsta: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje“ (Išpažinimai, I, I. 1).

Dar daugiau, Siracido knygoje skaitome: „Kokie nuostabūs visi Viešpaties darbai! Ką tik jis įsako, įvyksta skirtu laiku. Nereikia klausti: ‚Kas tai?‘ ar ‚Kodėl tai?‘ – nes atėjus laikui į tokius klausimus bus atsakyta“ (Sir 39, 16). Ir kitose eilutėse: „Visi Viešpaties darbai geri‘, – nes jis pasirūpina kiekvienu reikalu jam skirtu laiku. Nėra tad reikalo sakyti: ‚Tai yra blogiau kaip anas‘, – visa įrodo savo vertę skirtu laiku“ (Sir 39, 33–34). Taip sužinome, kad laikas yra ne tik įvykių eigos ir tvarkos, bet ir jų vertės arba prasmės matas. O juk mums labai sudėtinga neužbėgti savo vertinimais įvykiams už akių ir ankščiau laiko nepradėti spręsti, kas iš tiesų yra kas ir kaip. Juk norint nustatyti elgesio, santykių, daikto, projekto ar darbo vertę, reikia tam tikros patirties ir laiko. Ne iš karto paaiškėja, kas yra kas. Ir kaip dažnai apsigauname, iš pirmo žvilgsnio spręsdami, kas tikrasis draugas, o kas priešas, kas tiesa, o kas melas, ko iš tiesų turėtume siekti, naudodami ribotus žemiškojo gyvenimo resursus, o ko turėtume vengti bėgdami kuo toliau… Laikas savotiškai įvertina ir teisia, bet ir vėl, ne pats laikas, o jį nustatęs ir mums dovanojantis Dievas.

Galiausiai, Naujajame Testamente, laikas įgyja dar kitokią, dar svarbesnę prasmę. Čia jau kalbama ne tik apie laiko tėkmę, bet ir apie jo pilnatvę. Apaštalas Paulius Laiške galatams primena: „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui“ (Gal 4, 4). Pasirodo, Dievo tapimas žmogumi yra paties laiko pilnatvė! Ir visas laikas iki tol buvo ir yra tik „dieviškojo kantrumo laikas“ (plg. Rom 3, 26). Laiko pilnatvė – tai laiko išsipildymas, o jei laikas išsipildo, tai paskui lieka tik Dievo amžinybė. Todėl pats Viešpats Jėzus mums priekaištauja: „Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda (mokslas – aut. past.), tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės (tikėjimas – aut. past.)?“ (Lk 12, 56). Ir vėl, norint išsiaiškinti, reikia suprasti, kad „laikas trumpas!“ (1 Kor 7, 29), ir kad „nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13), kada į žemiškojo gyvenimo laiko pilnatvę – amžinybę – kiekvieną iš mūsų pasišauks mūsų Kūrėjas!..

Todėl Naujajame Testamente mums nuoširdžiai primenama: „tad, kol turime laiko“ (Gal 6, 10), būkime „gerai naudojantys laiką“ (Ef 5, 16); žinokime, kad jis visų pirma skirtas ne egzotiškam laisvalaikiui ar tuščiam dykinėjimui, bet Dievo ir artimo meilės tarnystei ir jo valios pažinimui. O Dievo valia, t. y. jo didžiausias noras, kad mes pažintume vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų – Mesiją (plg. Jn 17, 3). Nes Kristus Jėzus yra „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13).

Pradžioje klausėme: ką Bibliją sako apie laiką? O paskutinėje Šventojo Rašto knygoje skaitome: „Jis man sako: ‚Neslėpk pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas“ (Apr 22, 10). Pradėdami naujuosius 2021-uosius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingosios Dievo kantrybės metus, pasiryžkime atsakingai naudotis mums dovanotu laiku ir puoselėkime savo ir kitų širdyse Dievo meilės amžinybės viltį.

Kun. dr. Gediminas Jankūnas

• »