01
08 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslas – nežinomo XV a. Šiaurės Italijos (Lombardijos?) meistro darbas „Mergelė Marija ir Kūdikis su angelais“. Spėjama, kad jį apie 1430 m. galėjo nutapyti vėlyvosios gotikos laikotarpiu kūręs Steponas Veronietis (1379–apie 1438 m.), tačiau taip pat sutinkama, jog aptariamas kūrinys smarkiai skiriasi nuo kitų Stepono Veroniečio darbų. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas, nutapytas tempera ant medinės lentos, šiuo metu saugomas Vorčesterio meno muziejuje (Masačusetsas, JAV). Taigi, paveikslo sukūrimo istorija gana skurdi, tačiau atvaizdo turinys labai turtingas. Jame galima įžvelgti kelias pagrindines temas (Mergelė Marija su Kūdikiu ir Mergelė Marija rožių sode) bei daugelį potemių, kurios skleidžiasi žvelgiant į atskirus paveikslo dėmenis ir analizuojant jų tarpusavio santykius. Šį kartą pradėkime nuo „šalutinių temų“, nuo paveikslo pakraščių, vedančių į centrą.
Paveikslo erdvė ir angelai
Paveikslo plokštuma padalyta į dvi erdves – apatinę, žemišką, ir viršutinę, dangišką. Tobulas dieviškas pasaulis (dangus) ir jo gyventojai, kaip buvo įprasta viduramžių tapyboje, vaizduojamas auksiniame fone, tamsesnė ir margesnė apatinė erdvė – tai žmonių pasaulis. Abu pasaulius jungia po visą erdvę sklandančios dvasinės būtybės – angelai, vieningai šlovinantys Dievą: vieni gieda arba studijuoja giesmių tekstus (repetuoja), kiti groja arfa, liutne ar trimitu, treti bendrauja ir renka rožių žiedlapius, dar kiti rožių žiedus skraidina į dangų. Visa ši angelų bendrija ir jų veikla kuria jaukią idilišką atmosferą. Dangiškieji pasiuntiniai supa Dievo Motiną ir Kūdikį, kildami iki pat Dievo Tėvo, kuris iš aukštybių laimina Mergelę Mariją ir siunčia jai Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios atsiuntimas ir džiaugsmingų angelų gausybė vaizduojama ir kituose Mergelės Marijos gyvenimo siužetuose. Per Apreiškimą Mergelė tampa nėščia Šventosios Dvasios veikimu, kuris pavaizduotas taip pat, kaip ir mūsų aptariamame paveiksle. Šį slėpinį primena ir angelo pasveikinimo žodžiai, ištarti Švč. Mergelei Marijai. Jie gotišku šriftu įrašyti Marijos aureolėje: „Ave Maria gratia plena. Dominus tecum.“ (Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi.) (Lk 1, 28) Jėzui gimstant „gausi dangaus kareivija garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (plg. Lk 2, 13–14) Toliau būtų galima mąstyti apie Mergelės Marijos vaidmenį šiuose įvykiuose, jos kilnų „žemišką“ pašaukimą būti „malonės pilnąja, Viešpaties tarnaite, Jo rūmu, Jo tabernakuliu ir Jo Motina“1. Tačiau galima į paveikslą žvelgti ir kitaip, labiau „vasariškai“, tarsi gulint gėlėtoje pievoje ir į dangų žiūrint pro svyrančius gėlių žiedus: kokie jie? ką primena? su kuo galėtume palyginti kiekvienos rūšies augalo unikalią formą, spalvą ir kvapą?
Mergelė Marija ir gėlės
Dauguma gėlių, net ir tų, kurios auga Lietuvoje, yra arba galėtų būti Marijos simboliai, įkūnijantys jos būdo savybes ar dorybes. Tačiau labiausiai Marijai tinka rožė ir lelija. Šių gėlių tapatinimas su Mergele Marija paremiamas Šventojo Rašto eilute iš Giesmių giesmės: „Aš esu Šarono rožė, slėnių lelija.“2 (Gg 2, 1) Aptariamo atvaizdo leitmotyvas yra rožės. Angelai į dangaus aukštybes skraidina baltus ir raudonus rožių žiedus. Balti simbolizuoja tyrumą, o raudoni – iš meilės pralietą Kristaus kraują. Rožėmis ir kitomis smulkiomis gėlelėmis išaustas visas „žemiškasis“ paveikslo pasaulis. Marija kairėje rankoje taip pat laiko raudoną rožės žiedą.
Rožės, kaip svarbiausios Marijos gėlės, simbolika pradėjo formuotis labai seniai.
Vienas iš keturių Bažnyčios Tėvų, šv. Ambraziejus, yra užrašęs legendą, pasak kurios iki žmonijos nuopuolio visos rožės buvusios be spyglių. Spygliai ant šio meilę išreiškiančio augalo atsirado tik nusidėjus. Kadangi Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, ji gali būti vadinama rože be spyglių. Kitoje legendoje pasakojama, kad Mariją paėmus į dangų, apaštalai išvydo rožių pilną jos karstą. Ši karališka gėlė geriausiai atspindi Mergelės išaukštinimą: rožė yra gėlių karalienė, Marija – Dangaus Karalienė.
Be rožių šiame žemišką rojų primenančiame sode vaizduojamos ir kitos – laukų ir pievų – gėlės, „augančios“ paveikslo apačioje. Dėl savo smulkumo jos sunkiai atpažįstamos, tačiau atrodo, kad tarp jų yra džiugioji saulutė, nuolankioji pakalnutė, kvapioji našlaitė, išreiškianti kuklumą, galbūt ir kokia nors lelijų rūšis. Geriausiai įžiūrimi dangaus spalvos žibučių žiedai ir jų trigubi lapai, simbolizuojantys Švč. Trejybę. Viskas persmelkta žydėjimo. Net Mergelės Marijos apsiaustas išmargintas stilizuotų gėlių (žvaigždžių?) ornamentais, o Dievo Tėvo laikomas skeptras užbaigiamas heraldine lelija3.
Siužetas, kuriame Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų sėdi apsupta rožių, buvo labai populiarus Viduramžių kultūroje. Jis apdainuotas Marijai skirtuose himnuose, vaizduotas vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo Renesanso dailėje (bene žymiausi – XV a. vokiečių meistrų Martino Šongauerio (Martin Schongauer) ir Štefano Lochnerio (Stefan Lochner) tapyti paveikslai). Augmenijos gausa Marijos aplinkoje nėra atsitiktinė: tai nuoroda į Mergelę kaip į hortus conclusus – uždarą sodą, minimą Giesmių giesmėje: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis. Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais.“ (Gg 4, 12–14)
Kūdikis ir Marija
Nuo paveikslo pakraščių grįžkime į centrą, kuriame vaizduojami du asmenys – Dievo Motina ir Kūdikis. Iškart pastebime, koks neįprastas ir keistas judviejų santykis. Marija pavaizduota kaip jauna melancholiška mergina, šiek tiek palenkta galva, paskendusi savo mintyse. Jėzaus ir Marijos žvilgsniai nesusitinka. Kūdikis Jėzus klausiančiu žvilgsniu ir dešinės rankos gestu kreipiasi į savo Motiną, kuri, regis, nujaučia daugiau nei dieviškasis Kūdikis, saugiai įsitaisęs ant jos kelių. Marija žvelgia į tolį, tarsi į ateitį, rankoje laikydama raudoną rožę – Kristaus kančios simbolį. Tai vienas iš tų atvaizdų, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Dabarties akimirka – buvimas su Kūdikiu – yra apipintas prisiminimais apie Jo nepaprastą gimimą bei nuorodomis į Jo būsimą kančią. Visa tai telpa išmintingojoje Marijoje, kuri „visus įvykius laikė savo širdyje“ (plg. Lk 2, 51).
Kaip šis atvaizdas galėtų sietis su Marijos Dangun Ėmimo iškilme, kurią švęsime rugpjūčio 15-ąją? Ką bendra turi šis liūdesio persmelktas Marijos žinojimas su didingu išaukštinimu gyvenimo pabaigoje, su tuo, jog „Marija yra tobuliausiai atpirktas žmogus“4? Tikslaus atsakymo nėra, kaip ir nėra tikslaus Marijos gyvenimo pabaigos pasakojimo. Yra tikėjimas ir nuojauta, veikiantys žmonių gyvenimuose, pasireiškiantys kūryboje.
Žolinės Marija. Labiausiai palaiminta iš visų moterų.
Ir labiausiai kentėjusi.
Žolinės Marija. Uždaras sodas, pilnas rasotų lelijų.
Paprastai ir guodžiančiai kvepiantis čiobreliais, obuoliais ir amžinybe.
Motina, kreipianti pasaulio žvilgsnius ne į save, o į Sūnų,
pasiliekantį su mumis per amžius duonos trupiny ir vyno laše.
Kraujo laše, kuris, pasiekęs mūsų širdis, sprogdina jas kaip pumpurą.5
(Dalia Zaleskienė)
Jurgita Kristina Pačkauskienė
1 Žodžiai iš šv. Pranciškaus maldos Šv. Mergelės Marijos pasveikinimas.
2 Senojo Testamento vertėjas Antanas Rubšys lietuviškai verčia: ,,Aš Šarono gėlė, slėnių lelija“, tačiau vertimuose kitomis kalbomis apibendrintas terminas „gėlė“ verčiamas ir kaip „pavasarinė gėlė“ arba konkretizuojamas: rožė (anglų k.), narcizas (arba rudeninis vėlyvis) (išsamus Biblijos vertimas vokiečių k., artimiausias hebrajų ir graikų originalams). Žr.: http://www.die-bibel.de/online-bibeln/
3 Stilizuotas lelijos žiedas, susidedantis iš trijų žiedlapių – statmeno viduriniojo ir į šalis išlenktų šoninių. Dar vadinama prancūziškąja lelija.
4 „Marijos paėmimas įdangų“, in: Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: 2003, p. 331.
5 Publikuota: Rugpjūčio 15 d., 2006, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-08-15-dalia-zaleskiene-zolines-marija/8896
