Švč. Mergelės Marijos atvaizdas

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį nutapė italų dailininkas Frančeskas di Kristofanas Džiudičis (Francesco di Cristofano Giudicis, apie 1484–1525), geriau žinomas kaip Frančabidžas (Franciabigio). Šis brandžiojo Renesanso epochos tapytojas kūrė Florencijoje – Toskanos regiono sostinėje, kur gyveno tokie meistrai kaip Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), Parmidžaninas (Parmigianino) ir Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci).

Frančeskas di Kristofanas, labiau atpažįstamas kaip portretistas, nutapė ir nemažai religinės tematikos darbų, tarp kurių ne vienas susijęs su Švč. Mergele Marija. Galima paminėti „Mergelės Marijos tuoktuvių“ freską Florencijos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (Santissima Annunziata) bažnyčioje (apie 1513 m.) bei tokius paveikslus kaip „Mergelė Marija su Kūdikiu“ (apie 1514 m., saugomas Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge), „Madona su Kūdikiu tarp šv. Pranciškaus ir Jobo“ (1516 m., Uffizi galerija Florencijoje) ar „Madona su Kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju“ (apie 1518 m.).

Marijos portretas, kurį matome leidinio viršelyje, nutapytas aliejumi ant medžio lentos ir datuojamas apytiksliai 1509 m., pasak menotyrininkų, įrėmintas kone šimtmečiu vėliau Bolonijoje pagamintu rėmu. Dabar paveikslas saugomas Niujorko Metropolitano meno muziejuje. Jame autorius Kristaus Motiną pasirinko vaizduoti kaip jauną merginą, vilkinčią raudona suknele, su petį ir plaukus pridengiančiu tamsiu apsiaustu bei galvą supančiu subtiliu nimbu, šiek tiek švytinčiame aukso spalvos fone. Toks pasirinkimas leidžia spėti, kad subtiliais atsargiais potėpiais modeliuodamas jos bruožus, ypač rafinuotai ir jausmingai pabrėždamas Mergelės nuolankumą bei šventumą, dailininkas stengėsi pavaizduoti Marijos dorybes.

Iš tiesų florentietiškoji renesansinė tapyba visų pirma atpažįstama iš piešinio, kuris privalo būti anatomiškai tikslus ir reprezentatyvus. Be to, šio regiono kūriniams būdingas specifinis koloritas, tam tikras, dažnai pastelinių spalvų derinys. Jam tipiškai priskirtina melsva (vietoj jos, priklausomai nuo siužeto, gali būti naudojama tamsiai mėlyna), gelsva ar auksinė bei rausva arba raudona spalvos. Jos atpažįstamos ir kitų Florencijoje dirbusių tapytojų Filipo Lipio (Filippo Lippi), Andrėjos del Verokjo (Andrea del Verrocchio), Pjetro Perudžino (Pietro Perugino) darbuose. Ypač tai matyti jų paveiksluose, vaizduojančiuose Madonas, kurios, kaip ir Frančabidžo Marija, nutapytos su gana neįprastais raudonos spalvos drabužiais. Renesanso epochos dailininkai įvairius raudonio atspalvius turinčius pigmentus naudojo siekdami prikaustyti žvilgsnį, tačiau pati spalva gali būti interpretuojama ir kaip kančios arba kūrinijos simbolis. Beje, šis florentietis menininkas yra nutapęs ir daugiau paveikslų, vaizduojančių Mariją, vilkinčią raudoną drabužį. Be jau išvardintų, kaip pavyzdį galima pateikti paveikslą „Madona su Kūdikiu“ (apie 1520 m.).

Kruopščiai ištapyti balti drabužių nėrinių fragmentai, kontrastuojantys su raudonu audiniu ir vos regimas itin plonas audeklas, kiek pridengiantis Marijos suknelę, yra intymios detalės, puikiai papildančios tiek paveikslo kompoziciją, tiek ikonografiją; antra vertus, jos suteikia atvaizdui unikalumo ir kasdieniškumo. Geriau įsižiūrėjus, nėriniuose matyti grakščios griežtos gotikinės formos, kurios, susijungdamos tarpusavyje, tarsi ataidi šviesiais tonais ir lengvai paryškina Mergelės skaisčią odą. Tai leidžia prisiminti Mariją kaip Balčiausiąjį bokštą. Lengvais vitališkais potėpiais sukurtas beveik visiškai perregimas audinys – kaip Šventosios Dvasios globa, kuri negali būti matoma, veikiau tik juntama. Tamsesnis apsiaustas, pridengiantis rusvus, į lengvas garbanas susisukusius plaukus ir petį, – neįprastas savo spalva, tačiau dažnas Mergelės Marijos atributas.

Marija šiame paveiksle turi panašumų su kito žymaus Florencijos dailininko Andrėjos del Sarto (Andrea del Sarto) antropomorfinėmis figūromis. Tai matyti pažvelgus tiek į Marijos plaukus, tiek į veido bruožus. Yra žinoma, kad šie du dailininkai kurį laiką dirbo bendroje studijoje. F. Džiudičio kūrinyje reikėtų išskirti kukliai į šalį nukreiptą Mergelės Marijos maloningąjį žvilgsnį, kuris neabejotinai yra nuolankumo metafora. Švelniai įraudę Marijos, Paslaptingosios Rožės, skruostai kuria asmenišką ir intymų santykį su kiekvienu, žvelgiančiu į šį atvaizdą.

Nimbas, juosiantis Marijos galvą, kaip šventumo simbolis, kompoziciškai ir spalviškai suteikia harmonijos pojūtį. Aureolė tarsi užpildoma aukso spalva, kuri atvaizdui suteikia tam tikro spindėjimo. Toks fonas primena Viduramžiais išpopuliarėjusią vadinamąją fondo d’oro, arba paauksuoto fono techniką. Ja buvo siekiama tapytas figūras apsupti paslaptimi ir atriboti nuo žemiškajam pasauliui būdingų objektų. Kadangi ši medžiaga ypač trapi ir itin brangi, ilgainiui ji įgijo ir tam tikrą duoklės funkciją. Kitaip tariant, auksas, užsakomas daugiausiai altoriams, bet taip pat ir religinės tematikos paveikslams, buvo laikomas atsilyginimu už padarytas nuodėmes. Juk Mergelė Marija yra užtarėja Danguje, be to, ji – ir Teisybės paveikslas, todėl šiame Švč. Marijos portrete naudojamas atspalvis rodo užsakovo siekį matyti ją dar ir kaip Pradėtąją be gimtosios nuodėmės. Be abejo, fonas išskiria kūrinį iš kitų menininko darbų.

Pasak meno istorikų, šio dailininko išskirtiniu kūrybos bruožu galima laikyti gebėjimą subtiliai modeliuoti šviesą. Frančesko di Kristofano paveiksle ji – lyg neakivaizdus dieviškumo pėdsakas, puošiantis jauną Marijos veidą ir bylojantis apie jos tyrumą, šventumą. Taigi, šiuo atveju tapytojas meistriškai atspindi Švč. Mergelės Marijos būdą ir vaizduoja ją kaip jauną mergaitę, spindinčią kaip Aušrinė žvaigždė. Dailiai nutapytas jos veidas išsiskiria švelniais, subtiliais bruožais, galvą supanti aureolė tampa pagrindiniu šventumą įrodančiu ikonografiniu simboliu. Toskanos regiono mokyklos įtaką galima pastebėti pažvelgus į Mergelės drabužius, ypač į raudoną suknelę. Marija, apsupta auksinės spalvos fono, nuolankiai nusukusi žvilgsnį, yra labai arti. Ji, kaip ir mes, kenčianti, tačiau vis dėlto pasirinkusi priimti Viešpaties valią.

Karolina Bukovskytė

• «
• »