Noli me tangere

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia prancūzų dailininko Lorano de la Iro (Laurent de La Hyre, 1606–1656) paveikslas Noli me tangere („Nelaikyk manęs!“). Jo siužetas buvo vienas populiariausių baroko dailėje, XVII amžiaus žmogui primindavęs apie idealųjį aš – atgailaujantį nusidėjėlį, savo pamaldumu ir dorybėmis priartėjusį prie Kristaus ir dėl to nusipelniusį išganymo. Šią tikinčiojo gyvenimo kelią simboliškai apibendrinančią kompoziciją prancūzų dailės klasikas nutapė paskutiniais savo gyvenimo metais, taip tarsi užbaigdamas savo žemiškąją veiklą.

De la Iras buvo vienas iš Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos įkūrėjų, taigi jo kūryba atspindėjo ne tik maldingą baroko pasaulėžiūrą, bet ir XVII a. vidurio Prancūzijos dailėje vyravusias stilistines tendencijas bei oficialiąją meno formavimo nuostatą. Neoklasikinė Paryžiaus mokykla dailėje skatino ieškoti rimties, pakylėjimo ir harmonijos, puikiai tikusių reprezentaciniam ir religiniam menui, o vaizduojami siužetai neretai turėdavo sąsajų ir su valstybine pozicija. Visa tai galima įžvelgti ir De la Iro nutapytoje drobėje Noli me tangere.

Kristaus sekėjos ir pagalbininkės Marijos Magdalietės kultas Prancūzijoje buvo ypač populiarus. Kaip tik čia, pasak legendų, ji skleidė tikėjimo tiesas, prisidėjo prie Galijos krikšto, o gyvenimą baigė atgailaudama ir asketiškai gyvendama olose Pietų Prancūzijoje, kur ir dabar Sen Maksimen la Sent Bomo (Saint Maximin la Sainte Baume) miestelio bazilikoje saugomos šventosios relikvijos. Neatsitiktinai olų fonas pasirinktas ir Lorano de la Iro kompozicijai, o Kristaus liečiama Marijos Magdalietės kakta tarsi primena, kad garbę saugoti šventosios kaukolę turi Prancūzijos Provansas. Tiesa, siužetai, kuriuose vaizduota Marija Magdalietė, buvo populiarūs ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje potridentinėje Europoje. Atgailaujančios nusidėjėlės įvaizdis pasitelktas siekiant priminti Atgailos sakramento reikšmę, o kartu skatino ir baroko žmogui artimą savirefleksiją, žvilgsnį į savo vidinį pasaulį, leidžiantį susikoncentruoti ne į žemiškus, bet į dvasinius dalykus.

Noli me tangere – populiariausias su Marija Magdaliete susijęs siužetas dailėje. Jis įvaizdina eilutes iš Evangelijos pagal Joną, kai prie tuščio kapo raudančiai moteriai pasirodė prisikėlęs Kristus. Atpažinusi savo Mokytoją, Marija Magdalietė stengiasi jį paliesti, tarsi sugrąžinti į žemiškąjį pasaulį, tačiau „Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‚Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘“ (Jn 20, 17). Taigi, pasakojimas nutolsta nuo žemiškųjų problemų, Marija Magdalietė čia svarbi ne kaip dėl savo poelgių besigailinti nusidėjėlė, bet kaip Kristaus sekėja, turinti skleisti Gerąją Naujieną apie prisikėlusį Dievo Sūnų. Jai patikima dangiškoji paslaptis, kurios vien tik protu suprasti nebeįmanoma, todėl, tiesdama ranką į Kristų, fiziškai paliesti savo Mokytojo ji nebegali.

Šį uždraustą kūnišką, žemišką kontaktą dailininkas vaizduoja paveikslo kompozicijos centre, tačiau įsižiūrėjus tampa akivaizdu, kad tai – ne vienintelė drobėje perteikta žinutė. Už fizinį prisilietimą svarbesnis tampa žvilgsnis, simboliškai siejamas su dvasine sfera. Būtent Kristaus ir Marijos Magdalietės akių kontaktas sukuria dramatišką nuotaiką ir tampa pagrindiniu paveikslo akcentu. Tarsi sakoma – neliesk manęs rankomis, liesk akimis. Taigi, siela triumfuoja prieš kūną, o dangiškasis pasaulis atskiriamas nuo žemiškojo.

Šį dualumą pabrėžia ir paveikslo koloritas. Prancūziškajai neoklasikinei dailės mokyklai būdingas aiškus piešinys ir kontrastingų spalvų deriniai, tokį stilistinį sprendimą pasirinko ir De la Iras. Mėlynas Kristaus apdaras tarsi supriešinamas su raudonu Marijos Magdalietės apsiaustu, ir tai nėra atsitiktinumas. Melsva spalva reprezentuoja dangiškąją sferą, o rausvą galima sieti su žemiškuoju pasauliu, žvelgiant giliau – ir su meile, per kurią žmogus priartėja prie Kristaus. Meilė, kurią paveiksle perteikia žvilgsnis, o ne kūniškas prisilietimas, ne protas, o širdis, tampa įrankiu, leidžiančiu tikinčiajam pasiekti savo pagrindinį tikslą – išganymą.

Prisikėlimas susijęs ne tik su mirtimi, bet ir su perėjimu iš žemiškojo į dangiškąjį pasaulį. Tai būsena, kai individualūs potyriai ir problemos nebesvarbios, žmogus tarsi nebepriklauso tik sau, o tampa bendros išganymo istorijos dalimi. Marija Magdalietė Prisikėlimo akivaizdoje nebegali Kristaus pasiekti fiziškai, tai gali padaryti tik dvasiškai. Taigi, „Nelaikyk manęs!“ tarsi tampa „Būk su manim!“

Lorano de la Iro paveikslas, kuriame iš pirmo žvilgsnio atrodo pavaizduota tiek nedaug, iš tiesų perteikia gilią ir daugiasluoksnę žinią. Čia atskleidžiama viena fundamentaliausių eschatologinių idėjų – išganymo naratyvas, susijęs su žmogaus ir kitapusybės suvokimu, moralinėmis vertybėmis, poelgių teisingumu bei egzistencija po mirties. Dailininko pasirinkta neperkrauta kompozicija, kontrastingi spalvų deriniai pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulių dualumo idėją ir leidžia lengviau perskaityti paveikslą. Drauge į šį kūrinį galima žvelgti ir kaip į baroko epochos atspindį, leidžiantį bent iš dalies suprasti praėjusių šimtmečių žmogaus pasaulėžiūrą.

Dovilė Barcytė

• «
• »