01
04 /
2021
Senajame Testamente, Pirmojoje Karalių knygoje, 19 skyriuje pasakojama apie Dievo apsireiškimą pranašui Elijui. Pranašas laukia Viešpaties, nes nori su Juo kalbėtis, ir patiria didžiulius, apokaliptinius gamtos įvykius – uolas trupinantį vėją, žemės drebėjimą bei ugnį, tačiau Dievo ten nėra. Pagaliau Jo buvimas apsireiškia kaip švelnus tylus dvelksmas, ir tada prasideda Dievo ir žmogaus pokalbis.
Mūsų Viešpats – geras psichologas. Baisus vėjas, pamatų griuvimas, deginanti ugnis – tai paties Elijo vidinės būsenos atspindėjimas. Didžiulis nerimas, mirties baimė ir begalinis pyktis veja pranašą, bėgantį nuo skausmingų patirčių, baisaus karalienės Jezabelės keršto ir savo tautiečių bedievystės.
Taip galingai įsiklausęs į Elijo širdį, Viešpats apreiškia savąją – kaip ramybės dvelksmą. O tada nuramintas ir sustiprintas pranašas siunčiamas grįžti ir tęsti savo misijos.
Visgi, manau, labiausiai sukrečiantis ir viską perkeičiantis Dievo apsireiškimas pasaulio istorijoje įvyksta ne ant Horebo kalno. Betliejus, Kana, Jordanas, Taboras – tai didieji epifanijos blyksniai, kuriais Dievas jau Naujajame Testamente kitaip, nauju būdu apreiškia save pasauliui. O pagrindinis jų įvyksta kukliame Jeruzalės kambaryje, durims esant užrakintoms (plg. Jn 20, 19–29). Trečią dieną po siaubingųjų įvykių ant Kalvarijos kalno, kur žmonių viltis buvo nukryžiuota ir numirė ant kryžiaus. Ir liko tik baimė, tik nerimas ir bejėgis pyktis širdyse tų, kurie susirinkę už šio kambario durų. Turbūt paskutinį kartą kartu. Ir jiems, kaip kadaise Izaijui, greičiausiai norisi tik atsisėsti savo vidinėje dykumoje ir numirti. Buvo jau ir vėjas, ir žemės drebėjimas, ir plėšrioji skausmo ugnis. Tik nebebuvo Dievo.
Ir tada Tas, kurį jie pažino kaip žmogų, vėl gyvas atsistoja viduryje ir taria: „Ramybė jums!“ Ir iš Jo lūpų link jų atsklinda švelnus Dvelksmas. Ir pradeda nurimti širdys ir atsiverti protas. Štai – didingiausias Viešpaties apsireiškimas žmonijai! Aštuonias dienas trunkanti Epifanija. Kol Tomas, tas pats nepatiklusis Tomas, mūsų visų vardu pagaliau atsiliepia: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Pasaulis pagaliau suprato. Horebo kalne Izaijas, pripildytas ramybės, turėjo įsisąmoninti, kad Izraelio Dievas yra tikras Dievas. Paskutinės Vakarienės kambaryje gavę ramybės Dvelksmą apaštalai pagaliau įtikėjo, kad jų Mokytojas yra Dievas, tapęs tikru Žmogumi. Per juos – ir mes.
Čestertonas yra rašęs, kad pasaulio istoriją sudaro ne tiek užbaigtų pastatų yrantys griuvėsiai, kiek greičiau pusiau pastatyti namai, kuriuos paliko bankrutavę jų statytojai (plg. G. K. Chesterton, Whatʼs wrong with the world?). Ir Dievo Karalystė kenčia nuostolį. Bankrutuojam, kai patikim, kad nerimo audra, žemės pamatų drebėjimas po kojom ar viduje mus draskanti geismo ugnis ir yra visa tikroji realybė. Taip dažnai bankrutuojame darbo vidury, nes viduje nenueiname viso tikėjimo, vilties ir meilės kelio, vedančio iki ramybės dvelksmo. Iki „Ramybė jums!“ Iki Šventosios Dvasios, kuri išeina iš Prisikėlusio Jėzaus. O ramybės Dvelksmas būtinai ateina, jei liekame ten, kur turime likti – ištikimai – net ant drebančio Horebo, net Eucharistijos menėje, pripildytoje tik kryžiaus prisiminimo.
Esama ir dar (pa)prastesnio būdo bankrutuoti. Mes visi jį puikiai žinome. Tai – nepradėti. Tiek pranašas Izaijas, tiek apaštalai turėjo laisvę nepradėti. Izaijui būtų buvę labai pravartu neprasidėti su tuo Izraelio Dievu, kurį persekiojo to meto valdančioji dauguma ir niekino liaudis. Jis su savo gabumais puikiausiai galėjo tapti 501-uoju Baalo pranašu dvare ir ramiai valgyti savo duoną su mėsa. Būdamas ramybėje, kurią duoda pasaulis (plg. Jn 14, 27). Jėzus nebuvo pririšęs prie savęs Galilėjos žvejų ir kitų sekėjų būrelio. Jie galėjo kartu su kitais pasišalinti jau Jono Evangelijos 6-ame skyriuje, kai kiekvienam bent kiek protingai mąstančiam žmogui tapo aišku, kad reikalas su Jėzumi gali geruoju nesibaigti. Po kelerių metų būtų ramiai perskaitę apie tuos baisius įvykius sinagogos laikraštyje ir išsakę savo protingas mintis apie tai žmonai vakare prie židinio. Kodėl gi laukti 19-ojo skyriaus, kad viską patirtum savo kailiu?!
Popiežius Pranciškus įspėja nesumaišyti tikrosios, Jėzaus teikiamos ramybės, atlaikančios bet kokias audras ir kryžiaus patirtį, su „šio pasaulio“ teikiama ramybe, kuri yra tiesiog „ramus“ atsiribojimas, tam tikra anestezijos būsena, užsidarymas ir pabėgimas nuo visko, kas galėtų būti skausminga ar nepatogu.
Jėzaus neštai malonei būdinga gili, persmelkianti ramybė, kuri yra dovana. Jos tikrumo ženklas – atvirumas meilei, tiesai, teisingumui, kovai už gėrį, ir Kryžiui. Ši ramybė – ne patogus apsnūdimas, bet džiugi, drąsi jėga, pajėgumas mylėti ir kurti.
Izaijas sulaukė ramybės Dvelksmo ir gavo palaiminimą įžengti į Izraelio Dievo šlovę. Jėzaus mokiniai, nors taip smarkiai kančios paliesti 19-ame Jono Evangelijos skyriuje, visgi susirinko kartu 20-ajame. Toje vietoje, kur buvo patyrę tiek malonės ir meilės. Ten, kur buvo ištikimieji – Motina, Jonas, Magdalietė. Ir jie sulaukė – Jėzaus, Ramybės ir siuntimo.
Dievo Karalystės statyba tęsiasi. Su Jėzaus atneštąja Šalom!
Statysim?
Ses. Emanuela Linda Ceple SJE
