01
05 /
2021
Išrinktosios tautos kelionę į Pažado žemę lydėjo ne vien Išėjimo įvykio šlovė. Dykumoje tautą ėmė varginti nepriteklius ir kitados suvilioję pažadai apie nuostabią ateitį nebeatrodė viltingi ir patrauklūs. Nuolat persekiojantis nesaugumo jausmas kėlė įtampą, įžiebusią kivirčų tautos viduje. Tokiomis aplinkybėmis būtinas autoritetas. Siekiant išlikti, reikia spręsti konfliktus. Skaičių knygoje, iš pirmo žvilgsnio, tokia atsakomybė tenka Mozei, tačiau pagrindinis vaidmuo sprendžiant problemas vis dėlto priklauso Dievui. Absoliutus jo autoritetas įpareigoja tautą ir visiškai paklusti. Tokią žinią skelbia Skaičių knyga, pristatydama dieviškąjį autoritetą ir parodydama lemtį tų, kurie atsisako jį pripažinti.
Dievas trokšta dalyvauti kūrinijos gyvenime
Pamatinė nuostata, nuo kurios atsispiriant galima kalbėti apie Dievo autoritetą, yra suvokimas, kad jam visa priklauso. Patinka tai ar ne šiandieniam žmogui, nuosavybės teisę į pasaulį turėjo ir turės tik Dievas. Tačiau Dievas nėra garbėtroška tironas, viską užgniaužiantis savo rankose. Skirtingai nuo tirono, Dievas trokšta dalintis jam priklausančia valdžia ir nuosavybe. Jis ieško bendradarbių. Taip iš visų pasaulio tautų Dievas išsirenka izraelitus, kaip ypatingą tautą, ne dėl jos išskirtinių nuopelnų, bet dėl to, kad ji taps pirmavaizdžiu, taps pirmoji, nes yra Dievo tarnų tauta (plg. Kun 25, 55). Dabar iš šios tautos išsirenkama viena giminė – levitai (Sk 3, 45, toliau visos nuorodos į Skaičių knygą) – paskirti vien Dievo garbinimo tarnybai. Šiuo Dievo sprendimu išreiškiama didi privilegija: levitų tarnybos dėka bus įmanomas ypatingas artumas su Dievu. Išrinktoji tauta Dievo artumą galės patirti ne tik per atliekamą liturgiją, – pats Dievas bus regimas kaip esantis šalia savo tautos. Nepasiekiamas ir nesuvokiamas visa valdantysis Dievas trokšta dalyvauti savo kūrinijos gyvenime, trokšta, kad bendruomenė dalyvautų jo dovanų pilnatvėje. Levitai su Aaronu priešakyje taps šio artumo garantais ir Dievo malonės tarpininkais. To išraiška – Dievo palaiminimas (6, 22–27).
Autoritetas ir konfliktai
Autoritetas pasaulyje ne visuomet gerbiamas, taip pat ir tikėjimo srityje. Visa tai sukelia įtampas, kurios išprovokuoja Dievo pyktį, jo atsitolinimą ir kitas reakcijas. Išėjimo knygoje Dievas į tautos murmėjimus reagavo švelniai ir mėgino patenkinti tautos poreikius, bet po įvykio ant Sinajaus kalno – po Sandoros – Dievas elgiasi jau kitaip. Skaičių knygoje (11, 1–2) sakoma: „Atsitiko taip, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš Viešpatį dėl savo nelaimių. Viešpats tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada Viešpaties ugnis suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius. Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi Viešpačiui ir ugnis užgeso.“ Dievo pyktį nuslopino užtarianti Mozės malda. Tačiau netrukus vėl tauta ėmė reikšti nepasitenkinimą, murmėdama ir ilgėdamasi Egipto valgių (11, 4–6). Atsakydamas į šį murmėjimą Dievas suteikia tiek mėsos, kad godieji persivalgę miršta. Knygos 14 skyriuje vėl maištaujama dėl pernelyg užtrukusio klaidžiojimo Pažado žemės link. Tąsyk tauta ketino paskirti sau naują vadą, ketindama grįžti į Egiptą. Tai ir vėl uždegė Dievą pykčiu dėl tautos nedėkingumo. Tačiau, permaldautas Mozės, Dievas atslūgo. Nepaisant sutramdytos Dievo rūstybės, teisingumas reikalauja, kad už tokį įžūlumą tauta būtų baudžiama. Bausmė neišvengiama, tačiau Dievas ją taiko gerokai švelnesnę, nei teisingumas reikalautų. Nė vienas iš murmėjusių neįžengs į Pažado žemę, bet kelionė į ją nenutrūksta. Dievas kantriai pildo savo užmojį. Nepaisant to, murmėjimai prieš Dievą nesibaigia, tauta ir vėl maištauja. Pasitikėjimas Dievu šįkart ugdomas per maro rykštę (Sk 17, 6–15), kurią nutrauks išrinktojo aukščiausiojo kunigo Aarono malda už tautą. Visos Dievo taikomos bausmės tautai apreiškia svarbią tiesą: tauta dar nėra pasirengusi įžengti į Pažado žemę, nes nepaklūsta Dievui ir juo nepasitiki. Paklusnumas Dievui – esminė įžengimo į Pažadėtąją žemę sąlyga. Skaičių knyga, redaguota Babilonijos tremties laikotarpiu, primena ir jau gerokai vėlesnėms kartoms tą pačią tiesą: Pažadėtoji žemė ją praradusiems dėl neklusnumo Dievui gali būti grąžinta tik jam paklūstant.
Sunkūs sprendimai ir tiesa
Skaičių knyga svarbi ir dar vienu požiūriu. Ji kalba apie sunkius sprendimus, mėginant įveikti įvairias kliūtis. Žmogui būdinga klysti priimant neteisingus sprendimus dėl vienos paprastos priežasties: jis yra ribotas. Jis nepajėgus perprasti kito žmogaus širdies, tad visada liks subjektyvus. Jo akis visuomet dengs nežinojimo skraistė. Visgi jis nepaliekamas padėtyje be išeities, Dievas žmogui siūlo pagalbą. Taip, pavyzdžiui, išsprendžiamas negalimas patikrinti neištikimybės atvejis (5, 11–31). Iškilus kazusui pats Dievas apreiškia tiesą. Kunigo užmaišyta javų atnaša švęstame vandenyje tyrai moteriai nepakenks, tačiau, jei prasikaltusi tai slėpė, ją ištiks prakeiksmas, pasireiškiąs dideliu skausmu. Dievui įsiterpiant sprendžiama ir hierarchijos problema, iškilusi bendruomenėje. Vargu ar kas iš žmonių gali be asmeninių ar tam tikros grupės interesų nuspręsti, kam tautoje priklauso aukščiausias postas ar galia? Ir vėl reikia Dievo pagalbos. Jo autoritetingą šio klausimo sprendimą lydi palaiminimas. Jis ir tampa galutiniu visų pripažįstamu įrodymu. 12 skyriuje Mozės autoritetu ir valdžia suabejoja jo artimiausi bendražygiai: brolis Aaronas ir sesuo Mirjama. „Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ (12, 2). Tuomet Dievas pasikviečia akistaton visus tris ir labai aiškiai apgina Mozės paskyrimą vadovauti tautai: jam patikėti visi namai ir tik su juo Dievas kalba tiesiogiai (12, 4–9). Knygos 16 skyriuje naują maištą, šįkart prieš Mozę ir Aaroną, kelia Koraho, Datano ir Abiramo giminės. Savo nepasitenkinimą tautos vadovu jie grindė neva bendruomenės šventumu. Atsakas į tokį maištą – Dievo įsiterpimas, praveriant žemę po intrigas keliančiųjų kojomis ir juos gyvus nugramzdinant į Šeolą (16, 20–35). Knygos 17 skyriuje aprašytas dar vienas konfliktas, ginčijantis, kuri iš dvylikos giminių svarbiausia. Vėl tik Dievas išsprendžia įtampą keliančią padėtį, liepęs kiekvienos giminės vadui atnešti lazdą prie Sandoros skrynios. Po nakties sužaliavo, pražydo ir apsipylė migdolų vaisiais Aarono lazda. Taip Dievas apreiškė levitų giminės primatą. Galiausiai paskutiniame, 36 skyriuje Dievas vėl įsiterpia, spręsdamas tautos nesutarimus, kylančius dėl to, kad keičiasi giminių žemių ribos, kai vienos giminės merginos ištekinamos už kitų giminių vyrų. Dievas nurodo, kad padalytos tarp giminių žemės nekis, o merginos netekės už kitų giminių vyrų. Taigi Dievas apsireiškia kaip visiškas autoritetas ir tautos socialiniuose santykiuose.
Kliautis Viešpačiu
Kodėl Dievas yra autoritetas ir kodėl jo sprendimais galima visiškai pasikliauti? Į šį klausimą mėgina atsakyti Sk 23, 19: „Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar mirtingasis, kad keistų savo mintį. Tai ar jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė?“ Dievas nekalba šiaip sau, jei jis ką pasako, galime būti tikri, jog tai bus įvykdyta. Be to, svarbu pastebėti, kad Dievas yra nešališkas. Būtent dėl to galima juo pasikliauti. Nors Dievo palankumas Izraelio tautai Biblijoje neginčijamas, iš jos ir reikalaujama ypatingo paklusnumo bei atsakomybės. Toks ryšys suponuoja ir ypatingą atsakomybę. Tai paliudija ir bausmių gausa Skaičių knygoje. Vis dėlto svarbi pastaba, jog Dievas Skaičių knygoje vadinamas „kiekvieno žmogaus dvasios Dievu“ (Sk 27, 16), yra puiki nuoroda į tai, kad Dievas yra gyvybės jėga, kuri įgalina veikti kiekvieną be išimties žmogų, ne vien izraelitą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindinė Skaičių knygos žinia yra teisingo ir nešališko Dievo pristatymas. Dievo autoriteto pripažinimo stoka sukelia konfliktus ir su Dievu, ir tautoje. Nepaisant to, Dievas labai kantriai ieško naujų sprendimų ir naujų kelių.
Bažnyčios gyvenime dieviškajam autoritetui atstovauja vyskupai su popiežiumi priešakyje. Dievo autoriteto atstovams tai nėra vien privilegija, bet ir begalinė atsakomybė, suvokiant, jog padaryta klaida žmonių akyse gali sumenkinti ir Dievo autoritetą. Ir ne tik tai. Bet kokia abejonė Dievo autoritetu atitolina nuo Pažado žemės ne tik tautą, bet ir jai paskirtus ganytojus. Ir popiežiui, ir visai jo vadovaujamai Bažnyčiai tenka nuolat įsiklausyti į Dievą, o bet koks murmėjimas prieš jį neišvengiamai bus lydimas skaudžių pamokų, būtinų tam, kad rastųsi pagarba Dievo autoritetui.
Kun. Mozė Mitkevičius
