01
05 /
2021
Liturginiais indais vadinami įvairūs indai, naudojami švenčiant šv. Mišias, teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos, Ligonių patepimo, Kunigystės sakramentus. Jie naudojami laikyti Švč. Sakramentui, švęstam vandeniui, aliejui ir t. t. Patys svarbiausi liturginiai indai yra tie, kurie naudojami šv. Mišių metu ir liečiasi su Kristaus Kūnu ir Krauju.
Iš ko jie padaryti?
Iš ko gaminami liturginiai indai? Dažniausiai iš pigesnio metalo, kuris padengiamas plonu sidabro ar aukso sluoksniu. Žinoma, liturginis indas gali būti pagamintas iš gryno sidabro arba aukso, tačiau dažna bendruomenė negali sau leisti tokio brangaus pirkinio.
Liturginiai indai padengiami tauriaisiais metalais, kartais puošiami šventųjų atvaizdais, religiniais simboliais, dedikacijomis, inkrustuojami puošniais akmenimis. Konkretaus liturginio indo pagaminimo kaina gali labai skirtis, priklausomai nuo to, kokios medžiagos naudojamos. Tokie indai, išnešti už bažnyčios sienų, praranda vertę, nes paauksuoto metalo niekas nei lombarde, nei kur nors kitur brangiai nesuperka.
Kodėl liturginiams indams gaminti naudojamos taurios ir kokybiškos medžiagos? Yra net trys priežastys. Pirmoji – iš pagarbos Dievui, vadovaujantis dėsniu, kad tam, kurį tu myli, norisi duoti tik tai, kas geriausia. Antroji – daugybę šimtmečių siekianti Bažnyčios tradicija būtent tokiu būdu išoriškai pagerbti akimirkas, kai Dievas susitinka su žmogumi. Trečia – praktinė, nes taurieji metalai padeda ilgiau apsaugoti liturginius indus, kad jie nerūdytų.
Kai Kolumbas atrado Ameriką ir iš naujojo žemyno pargabeno pirmą didelį krovinį, Ispanijos karalienė vieną laivą, pilną aukso, padovanojo tuometiniam popiežiui, kad padėkotų Dievui. Šiuo auksu papuoštos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos (Maria Maggiore, Roma) lubos, kurios ir šiandien maloniai stebina kiekvieną, atvykstantį į garsiąją šventovę. Vieno žmogaus padėka Dievui tapo pasaulinio garso šedevru ir kaip kultūros paveldas džiugina daugybę šimtmečių. Taip ir liturginius indus galėtume priskirti kultūros paveldo kategorijai.
Progos įsigyti ir dovanoti
Dažnai parapijose, koplyčiose susidėvėję indai atnaujinami arba keičiami naujais. Kartais liturginiai indai dovanojami konkrečiai bažnyčiai įvairių jubiliejų proga, mecenatų valia, taip pat kai žmonės daro įžadą Dievui; kai naujai pašventintas kunigas savo tėviškėje aukoja pirmąsias iškilmingas šv. Mišias (primicijas), jam įteikiama taurė su patena, kurias jis naudos visą gyvenimą kasdienei šv. Mišių aukai. Progų būna visokiausių, o norint padaryti tokią svarbią dovaną bendruomenės vardu ar asmeniškai, visada rekomenduotina pasitarti su tos vietos kunigu, kad tikrai tai būtų vienas iš liturgijai reikalingiausių indų.
Taurė ir patena
Kokie gi tie liturginiai indai? Šiandien pažvelgsime į keletą svarbiausių liturginių indų: šv. Mišių taurę, pateną, komuninę. Taurė (dar vadinama „kieliku“) ir patena (lygi apvali lėkštelė ostijai) simbolizuoja kapą, leidžia patirti Kristaus auką ir prisikėlimą, sudabartinamą nekruvinuoju būdu per kiekvienas šv. Mišias. Šv. Mišių metu į taurę kunigas įlašina 12 lašų vyno ir keletą lašų vandens, kurie simbolizuoja kraują ir vandenį, ištekėjusius iš Jėzaus perverto šono. Į pateną dedama nerauginta – iš vandens ir kvietinių miltų – specialiai šv. Mišioms iškepta duona, kurią vadiname ostija.
Taurė, jeigu pagaminta iš tvarios ir stabilios medžiagos, auksuojama arba sidabruojama iš pagarbos Švč. Sakramentui. Šv. Mišių taurė kaip ir visi kiti liturginiai indai laikoma specialiai tam zakristijoje įrengtoje spintoje, o prieš pirmą naudojimą vyskupo arba kunigo pašventinama. Liesti taurę arba pateną tuo metu, kai jose yra šventieji pavidalai, leidžiama tik dvasininkams – vyskupams, kunigams, diakonams ir pasauliečiams, turintiems akolito (asmuo, baigęs specialius mokymus ir turintis leidimą bei oficialų Bažnyčios įgaliojimą dalinti šv. Komuniją bei galintis nešti viatiką ligoniams) skyrimus.
Liesti tuščius liturginius indus leidžiama tiems pasauliečiams, kurie juos prižiūri ir saugo: zakristijonams ir juos pavaduojantiems asmenims. Kartais, klebonui leidus, liturginius indus prieš ir po šv. Mišių nunešti ir parnešti gali šv. Mišių patarnautojai.
Komuninė
Komuninė – šventas indas, kuriame laikomi konsekruoti komunikantai, t. y. Kristaus Kūnas. Komuninė su šventais pavidalais laikoma tabernakulyje (mažame namelyje, prie jo netoliese visada dega amžinoji lempelė) ir yra uždengta baltu siuvinėtu audeklu. Komuninės dydis priklauso nuo Komunijos einančių tikinčiųjų skaičiaus. Konsekruoti komunikantai saugomi dar ir tam, kad bet kuriuo metu kunigas, vykdamas pas ligonį, galėtų nuvežti jam šv. Komuniją. Komuninė visada būna su gerai uždaromu dangteliu, kurio viršuje – kryželis, gaminama pagal tą patį principą kaip ir šv. Mišių taurė.
Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
