15
05 /
2021
Džiaugsmas. Šis žodis savaime iškyla galvojant apie Tikėjimo ir Šviesos bendruomenę. Džiaugsmas, artimiausias tam, apie kurį šventasis Pranciškus kelyje kalbėjo broliui Leonui. Nes jis atrandamas netobulomis aplinkybėmis, vienijantis kančioje ir žvelgiant su meile.
Tarptautinis Tikėjimo ir Šviesos judėjimas šiemet švenčia penkiasdešimt metų. 1971-aisiais į Lurdą švęsti Velykų atvyko 12 000 piligrimų iš 15 šalių, tarp kurių buvo 4 000 vaikų, paauglių bei suaugusiųjų, turinčių protinę negalią. Paprastai iki tol piligriminėse kelionėse jie nebuvo laukiami, tad šis įvykis prilygo tikrai protų ir širdžių revoliucijai. Tikėjimo ir Šviesos spinduliai, pasklidę po pasaulį, neaplenkė ir Lietuvos – 1991 m., įsiklausius į bendruomenės įkūrėjo Žano Vanjė (Jean Vanier) kvietimą, Vilniuje susibūrė pirmoji grupelė, ir šiemet Tikėjimas ir Šviesa Lietuvoje švenčia 30 metų jubiliejų. Dabar visoje Lietuvoje jau yra 11 bendruomenių, įsikūrusių daugiausia didžiuosiuose miestuose.
Apie buvimą šio judėjimo nariu ir patirtus atradimus sutiko pasidalinti vienos Vilniaus bendruomenės senbuvis Rimas Mockevičius, su žmona Birute auginantis dukrą Liną.
„Apie Tikėjimą ir Šviesą išgirdau 1999 metų rudenį – šeima, kaip ir mes, auginanti vaiką su protine negalia, pakvietė į bendruomenės susitikimą pal. Jurgio Matulaičio parapijos namuose. Nuvyko žmona su tuomet dar trylikamete dukra ir skambina man – „atvažiuok, čia taip linksma!“ Ir iš tiesų – dalyvavo daug jaunimo, visi betarpiškai šilti ir nuoširdūs, jautėmės taip, lyg būtume seniai pažįstami. Drąsiai prisijungė net mūsų duktė, kuriai paprastai svetimoje kompanijoje būdavo nejauku. Susipažinome su kitais tėvais ir nuo to meto tapome artimais draugais, nes visus jungia „bičiulis šeimoje“ (neįgalus vaikas). Mūsų bendruomenėje, kurią pavadinome „Galilėjos žvejais“ (mažiausiai trys tėvai buvo mėgėjai žvejoti), buvo šešios šeimos. Kiekvieną bendruomenę sudaro atsakingasis (koordinatorius), tėvai, jų neįgalūs vaikai („bičiuliai“) ir draugai (dažniausiai jauni asmenys, palaikantys draugystės ryšį su bičiuliais). Draugai – aukštesniųjų klasių moksleiviai arba studentai – ne tik dalyvaudavo kasmėnesiniuose susitikimuose, bet ir turėdami laisvo laiko eidavo su vienu ar keletu bičiulių pasivaikščioti, į kiną, koncertą ar kokią kavinę. Mano dukrai ši neformali veikla labai patikdavo – būdavo, paskambina jai draugai – einam? Einam. Dabar Lina jau vyresnė, pati pritingi, o ir draugų bendruomenėje dėl įvairių priežasčių sumažėjo. Labai geranoriškai ateina ir brandesnio amžiaus žmonių, bet pastebėjau, kad mūsų vaikams labai norisi bendrauti su panašaus amžiaus draugais.
Taip pat nepaprastai svarbu, kad mūsų veiklą palaiko Bažnyčia. „Galilėjaus žvejus“ maloniai priėmė pal. J. Matulaičio parapijos kunigai, kurie iki šiol dalyvauja susitikimuose, visiems suprantamai pakomentuoja tos dienos Evangeliją ir skaitinius. Visą Lietuvoje veikiančią Tikėjimo ir Šviesos bendruomenę globoja kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kurį bičiuliai gerai pažįsta ir labai myli. Teko stebėti, kaip mūsų vaikai, pamatę kardinolą Šiluvoje, lyg žvirbliai visu būriu apspito – kiekvienas norėjo apkabint, pasisveikint. Kalbant apie Šiluvą, tokios pat reakcijos sulaukia ir mūsų mylimas Šiluvos klebonas Erastas Murauskas. Kasmet Lietuvos Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės ten renkasi melstis atlaiduose rugsėjo mėnesį.
„Galilėjos žvejų“ bendruomenėje turim tradiciją drauge švęsti Naujus metus: parapijos namuose, pas sesutes asumpcionistes ar kurioje šeimoje. Anksčiau kiekvieno trečiadienio pavakare rinkdavomės namuose, kur po maldos ir giesmių vykdavo agapė. Dabar tokių susitikimų jau neberengiame, su amžiumi vis mažiau lieka laisvesnio laiko. Bet stengiamės sudalyvauti vasaros stovykloje – pirmoji jų mūsų šeimai buvo 2000 metais Baltriškėse, pas Tiberiados brolius, neseniai atvykusius iš Belgijos ir dar tik besipratinusius prie lietuviškos aplinkos. Gyvenome senojoje klebonijoje šalia nedidelio tvenkinio, už kurio – sena medinė bažnytėlė. Broliukai, nusprendę joje aukoti Mišias, paprašė mūsų sukviesti kaimo žmones. Įsivaizduokit senbuvius, kurių kieme pasirodo nepažįstamieji „su kiek kitokiu vaiku“ ir kviečia ateiti į sekmadienio šv. Mišias. Po trumpo „šalto dušo“ žmonės pakviesdavo prie stalo ir vykdavo nepakartojamas bendravimas. Juk bažnyčia jau neveikė keliasdešimt metų. Tą sekmadienį senutė bažnytėlė buvo pilna žmonių.
Tikėjimas ir šviesa – tarptautinė organizacija, tad kas ketveri ar penkeri metai kurioje nors šalyje vyksta asamblėja, į kurią kviečiami po keletą kiekvienos šalies atstovų – unikali proga pasidalinti patirtimi, išgirsti, kaip gyvena žmonės su panašiais iššūkiais kitose šalyse. Tokia asamblėja vyko ir Lietuvoje apie 2008 metus, o man 2013 metais nusišypsojo laimė dalyvauti Lidse, Anglijoje. Joje buvau paprašytas parvežti žinią, kad tuometinė mūsų šalies koordinatorė Kristina kviečiama tapti viena iš tarptautinių vicekoordinatorių, atsakinga už dalį Europos bendruomenių. Esu pastebėjęs, kad Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėse savanoriauja šviesūs žmonės, nesiekiantys garbės ir populiarumo. Kristina pasirinko vienuolės kelią. Taip pat ne viena šeima per Tikėjimą ir Šviesą rado Dievą, o mūsų šeimai atvėrė akis, kad turėti neįgalų vaiką yra ne Dievo bausmė, bet palaiminimas, nes, kaip rašoma šventojo Pauliaus Laiške korintiečiams: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“
Kviečiame į Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes šeimas su protinę negalią turinčiais vaikais bei jaunimą, norinčius susipažinti. Nereikia jokio ypatingo pasiruošimo, užtenka geros valios ir nuoširdumo.
Daugiau apie bendruomenę tinklalapyje
http://ts.lcn.lt/,
šalies koordinatorė Silvija Knezekytė, tel.: 8 655 59 252,
el. p.: tslietuva@gmail.com.
Parengė Jurgita Pocevičienė
