Kristus, nutildantis audrą

Šio „Magnificat“ numerio viršelyje matome paveikslą, iliustruojantį evangelinį pasakojimą apie audros nutildymą.

Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jos susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį. Atėjus vakarui, Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 1. 35–41).

Šis paveikslas – ranka parašytos ir išpuoštos knygos iliuminacija, jos centre matome ramiai miegantį Jėzų ir sunerimusius, besidairančius apaštalus. Mažytė, gerokai pasvirusi valtis atrodo išties stipriai blaškoma vėjo sukeltų bangų, irklais valties suvaldyti jau nebeįmanoma, o burė – įspūdingai plaikstoma audros. Nepaisant to, Jėzus giliai įmigęs.

Šiame epizode dažnai vaizduojamas nubudęs ir audrą raminantis Jėzus, rečiau matome vis dar tebemiegantį Mokytoją. Audros nutildymo ikonografijai, ypač ikonoms ar rankraštinių knygų iliuminacijoms, taip pat būdinga vadinamoji „nejudanti animacija“ – viename paveiksle tas pats asmuo vaizduojamas dusyk, tiktai skirtingose pozicijose. Pavyzdžiui, kaip tik šio siužeto paveiksluose vaizduojamas ir miegantis Jėzus, ir jau nubudęs bei liepiantis audrai nurimti.

 

Hitdos kodeksas

Mūsų aptariamą iliuminaciją randame Hitdos kodekse [1] , dar vadinamame Abatės Hitdos iš Mešedės [2] Evangelijomis. Tai – XI a. pr. rankraštis, Viduramžių liturginė knyga – evangelijorius (lot. evangeliarium) – į kurį sudėti šv. Mišių metu skaitomi tekstai iš keturių Evangelijų.

Šis nuostabus manuskriptas – Otonų renesanso [3] laikotarpiu klestėjusios Kelno mokyklos šedevras. Knygos frontispise vaizduojama ir pati užsakovė abatė Hitda, dovanojanti šį evangelijorių šv. Valburgai [4] , vienuolyno [5] globėjai. Manuskripto iliuminacijos – ryškiausias vėlyvojo periodo Kelno mokyklos pavyzdys, o taip pat ir vienintelės išlikusios to laikotarpio Kelno mokyklos iliuminacijos, vaizduojančios Kristaus gyvenimą. Be šių siužetų, knygoje randame soste sėdinčio Kristaus Karaliaus atvaizdą, 4 evangelistų portretus. Paveikslai piešti ryškiomis, sodriomis spalvomis, juose gausu auksu puoštų detalių.

Otonų dinastijos valdymo metu klestėjo vadinamieji skriptoriumai – įprastai jie būdavo įkuriami vienuolynuose ir buvo skirti religiniams, kartais ir pasaulietiniams, tekstams rašyti, perrašyti, iliuminuoti. Rankraščių iliuminavimas buvo viena pagrindinių to laiko meno rūšių. Vienuolynuose telkėsi geriausi rankraščių kūrėjai (dažniausiai vienuoliai), kurių darbus rėmė imperatoriai ir vyskupai. Gausiai iliuminuoti rankraščiai būdavo ypač prabangiai įrišami ir tuos išpuoštus puslapius mažai kam tekdavo laimė vartyti bei skaityti.

 

 

Kas gi jis toks?

Ką ši istorija mums sako apie Jėzų?

Po sunkios darbo dienos jis buvo pavargęs, todėl valtyje užmigo. Jėzus buvo tikras žmogus – kaip kiekvienam žmogui, ir jam buvo būtinas poilsis. Šis pasakojimas atskleidžia ir Jėzaus dieviškumą, nes tik Dievas gali priversti paklusti vėjus ir vandenis.

Tačiau tikrai stebina, kad Jėzus neatsibudo, valčiai stipriai siūbuojant ir laivui gresiant sudužti. Atrodytų, net labai išsekęs žmogus tokioje situacijoje negalėtų neatsibusti. Tačiau Jėzus miegojo saldžiu ir ramiu miegu, nes jam nestigo tikėjimo. Biblijoje kalbama apie tokį tikinčio žmogaus miegą, kuris yra saldus ir ramus, be rūpesčio (žr. Pat 3, 24; Ps 4, 8). Štai kodėl nubudęs Jėzus priekaištauja mokiniams: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“

Šis pasakojimas taip pat įkvepia vilties, kad mūsų gyvenimo audros gali būti Jėzaus nuramintos. Apaštalų tikėjimo stygius primena, kad netgi tiems, kurie buvo arti Jėzaus, klausėsi jo, matė jo daromus stebuklus, buvo sunku išlaikyti visišką pasitikėjimą ir tikėjimą. Apaštalai buvo tokie kaip mes. Tad, jei Jėzus išgelbėjo mokinius, ištiktus tos siaubingos audros, jis gali išgelbėti ir mus, blaškomus mūsų gyvenimo audrose, sukeltose ligų, darbo netekties, santykių ir netgi mirties.

Audrų blaškomas laivas taip pat simbolizuoja Bažnyčią. Laivo simbolis atpažįstamas ir bažnyčios pastate, paprastai turinčiame vieną arba tris navas („nava“ kilusi iš lotyniško žodžio navis, reiškiančio laivą). Tai – centrinė pastato dalis, skirta tikinčiųjų maldai, susitikimui. Per Krikšto vandenis mes tapome šio laivo – Bažnyčios – dalimi. Evangelija mus ragina nebijoti, tikėti ir pasitikėti gyvenimo audrose. Kodėl? Nes Jėzus yra Dievas ir žmogus.

Agnė Rymkevičiūtė

---

[1] Šis manuskriptas saugomas Heseno valstybinėje bibliotekoje Darmštate.
[2] Miestas Vakarų Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje.
[3] Otonų dinastijos valdymo metu (apie 919–1024) Vokietijoje ir aplinkiniuose kraštuose sukurtas menas įprastai vadinamas Otonų renesanso menu.
[4] Šv. Valburga (apie 710–779) – anglosaksų kilmės misionierė Frankų valstybėje.
[5] Šv. Valburgos vienuolynas, kurio abatė ir buvo rankraščio užsakovė Hitda – antras pagal senumą vienuolynas Vestfalijoje. XI a. jis buvo pakankamai turtingas, kad galėtų užsisakyti iliuminuotą evangelijorių.

• «
• »