01
06 /
2021
Pakartoto Įstatymo knygoje gręžiamasi į ankstesnius Penkiaknygės tekstus (pirmieji skyriai kreipia į Išėjimo knygą, primindami apie Dievo apsireiškimą per įvykius dykumoje (plg. Iš 18) ir ypač ant Sinajaus kalno, sudarant Sandorą ir dovanojant tautai Dekalogą (plg. Iš 19–20)), vis dėlto šiuose puslapiuose išnyra nemažai naujų Dievo savybių.
Jau Pradžios knygoje Dievas pristatomas kaip neabejingas žmogui, nuolat lydintis ir trokštantis amžiams save su juo susieti. Išrinktoji tauta pašaukta apreikšti šį Dievo troškimą visam pasauliui. Retorinis Mozės klausimas „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kai tik mes jo šaukiamės?“ (Įst 4, 7; toliau visos nuorodos į Pakartoto Įstatymo knygą) kreipia mąstyti ne vien apie ypatingą Dievo rūpinimąsi savo tauta. Ji – provaizdis santykio, kuriam kviečiama kiekviena tauta, kiekvienas žmogus.
Būtent Pakartoto Įstatymo knygoje prabylama apie mylintį Dievą. Tai nauja sąvoka. Meilė tampa esminiu, raktiniu žodžiu, apibūdinančiu Biblijos Dievą. Jis rodė meilę praeityje (4, 37), jis myli dabar (7, 8) ir pažada mylėti ateityje (7, 13). Tai graži ir viltinga žinia visų laikų žmonėms.
Dievo meilės neturėtume tapatinti vien su jausmu. Pakartoto Įstatymo knygoje meilė neatsiejama nuo ištikimybės sandorai, saistančiai jos dalyvius. Ir Dievas, ir išrinktoji tauta abipusę meilę išreiškia konkrečiais veiksmais. Viena vertus, Dievas išaukština Izraelio tautą (15, 6; 28, 13; 26, 19) ir gina ją įvairioms negandoms užklupus (1, 30; 3, 22; 20, 4), kita vertus, Izraelis šlovina Dievą, išskirdamas jį iš visų kitų dievaičių ir vien juo pasikliaudamas (10, 21). Didysis įsakymas: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (6, 5) nėra retorinis nurodymas tikinčiajam, bet visą žmogaus egzistenciją Dievui palenkiantis suvokimas. Išrinktoji tauta mokoma artintis prie Dievo vadovaudamasi šiuo įsakymu (6, 6–9). Ne dėl to, kad Dievas tarytum norėtų uzurpuoti žmogų, bet todėl, kad ir jis taip elgiasi su žmogumi: prie jo artinasi visu savimi, nesitaupydamas.
Mylinčio Dievo paveikslas Pakartoto Įstatymo knygoje dažnai papildomas ir, atrodytų, su meile nederančiomis savybėmis. Kai kurios minėtos knygos ištraukos glumina, nes kalba apie naikinantį, žiaurų, kerštingą Dievą (7, 2; 10, 17; 32, 35. 41). „Juk Viešpats, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių“ (10, 17–18). Taip pabrėžiamas Dievui būdingas teisingumas ir nešališkumas.
Dievas pristatomas ir kaip tas, kuris mėgina savo tautą (plg. Įst 8, 2; 13, 4). Šiai suklupus Dievas ją baudžia, taip ragindamas suvokti klaidą bei gręžtis į sandorą. Už ištikimybės paliudijimą tauta sulaukia atlygio, yra palaiminama (28, 63; 30, 9). Iš pažiūros Dievo nešališkumas, jo nepaperkamumas išryškina griežto Dievo atvaizdą, tarsi jis būtų svetimas teisėjas. Tačiau šis Dievas apsireiškia ir kaip labai artimas, tarsi tėvas ar motina (1, 31; 8, 5; 14, 1; 32, 6). Auklėdamas tautą Dievas ją baudžia, tačiau net ir bausdamas nenustoja mylėti ir visada yra pasiruošęs atleisti, jei tauta gailisi ir gręžiasi į sandorą, kuriai Dievas visuomet ištikimas (30, 2–3; 4, 29–31). Dievui brangi tauta ir santykis su ja, todėl jis visais būdais trokšta jį išlaikyti. Kai tauta sulaužo sandorą, Dievas, atsižvelgdamas į jos negebėjimą būti ištikimai, atleidžia ir sudaro naują sandorą Moabo krašte (28, 69 – 32, 52), pamažu keisdamas savo tautos ir visų žmonių mąstymą, metaforiškai išreiškiamą širdies apipjaustymu (30, 6).
Ankstesnės knygos išryškina Biblijos Dievo kitoniškumą lygindamos jį su kitais dievais, o Pakartoto Įstatymo knygoje prabylama apie Biblijos Dievo pranašumą kitų dievų atžvilgiu, jam suteikiamas dievų Dievo ir viešpačių Viešpaties titulas (10, 17). Maža to, ši knyga paskelbia, kad Jahvė apskritai yra vienintelis Dievas: „Tau tai buvo parodyta, kad žinotumei, jog Viešpats yra Dievas ir šalia jo nėra kito“ (4, 35); „Tad žinok šiandien ir dėkis į širdį, kad Viešpats yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, nėra kito“ (4, 39); „Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas, ir nėra kito Dievo be manęs. Aš daliju mirtį ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau; niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos“ (32, 39).
Be kitų Dievui priskiriamų titulų, Pakartoto Įstatymo knygoje paminėtini ir tokie: „Viešpats, tavo Dievas, esantis su tavimi, yra didis ir baisus Dievas“ (7, 21); „šlovingas ir nuostabus“ (28, 58); „deginanti ugnis, pavydulingas Dievas“ (4, 24). Visi jie byloja apie gyvą Dievą, kuris nėra abejingas žmogui. Nepaisant visų net ir baimę žmogui keliančių Dievo aptarčių, jis nuolat apsireiškia ir kaip „gailestingas Dievas“ (4, 31). Tai Dievas, kuris nepalieka, kuris yra ištikimas. Ištikimas tam, ką įsteigia, ištikimas Sandorai. Ir todėl Dievą galima vadinti Uola. Mozės giesmėje (2 sk.) žodis „uola“ nuskamba net 7 kartus, taip jam suteikiamas ypatingas dėmesys ir teologinis svoris. Šiuo titulu išreiškiamas Dievui būdingas tvirtumas, patikimumas, saugumas, pastovumas, amžinumas. „Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (32, 4). Visa tai žavi žmogų, kaip kad žavi kalnų vaizdai. Tad uolos titulas išreiškia ir žavėjimąsi Dievu. Biblijos Dievu galima remtis ir pasitikėti, jis vienintelė Uola, tvirtas pamatas dabar, ateityje ir per amžius. Tai žinia, skirta visų laikų žmonėms, trokštantiems pažinti Dievą.
Kun. Mozė Mitkevičius
