01
07 /
2021
Ar kada nors susimąstėte, ką mūsų tikėjimo šaltinis Šventasis Raštas sako apie šeimą? Ką teigia Katalikų Bažnyčios mokymas, manau, daugiau ar mažiau žinome, ypač jeigu perskaitysime popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia. Tačiau jei tikėtumės surasti daug Biblijos eilučių, kuriose būtų pavartotas žodis „šeima“, lauktų nusivylimas. Atsivertus Biblijos konkordanciją, prie raktažodžio „šeima“ rasime viso labo tik 19 eilučių. Keisčiausia, kad 18 jų bus iš Senojo Testamento ir tik viena – iš Naujojo. Gal ta vienintelė eilutė Naujajame Testamente bus susijusi su Šventąja Šeima: Jėzumi, Marija ir Juozapu?.. Nieko panašaus. Bent jau konkordancijoje minima eilutė yra iš Mato Evangelijos 10 skyriaus, ir joje skaitome: „jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu“ (Mt 10, 25). Kitu atveju sakyčiau: „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, bet šį kartą atrodo – „kuo toliau, tuo liūdniau.“ Ar tikrai taip ir yra?
Čia į pagalbą mums ateina Lietuvių kalbos etimologijos žodynas, kuriame randame, kad lietuviško žodžio „šeima“ kilmė sietina su latvių ir slavų kalbomis, bet kartu jis turi ir kitų, atrodo, aiškesnių atitikmenų: „kiemas“ arba „namai.“ Ir tikrai. Vaikas, būdamas kaime, ne kartą esu girdėjęs klausimą: „iš kurio tu kiemo“, arba „iš kieno tu namų?..“ Atsakydamas, kad esu „Jankūnų“, iš tiesų pasakydavau ne adresą, o šeimą arba giminę, ir visiems viskas būdavo aišku. Taigi, ir Šventajame Rašte, kur vyrauja archajinė kalba, vertėtų šeimos paminėjimo ieškoti po „namų“ arba „giminės“ žodžiais.
Va čia Biblijos konkordancija jau pražysta ne keliomis eilutėmis, bet ištisais puslapiais. Vien raktažodžiui „namai“ skirta 4 puslapiai, nurodyta ne dešimtys, bet šimtai Senojo ir Naujojo Testamento vietų, kur minimi namai ne ta tiesiogine – pastato, kuriame gyvena žmonės, – prasme, bet kaip paskiros šeimos ar giminės apibūdinimas. Tas pats nutinka ir su žodžiu „giminė“ – eilučių mažiau, bet žodis vartojamas ta pačia šeimos prasme. O kur dar paskiri šeimos santykių paminėjimai: vyro, žmonos, vaikų, sūnų, dukterų, brolių, seserų, giminaičių. Taigi, netrunkame įsitikinti, jog visas Šventasis Raštas persmelktas šeimos ryšiais, net ir pats Dievas, Švenčiausioji Trejybė, talpina savyje skirtingų dieviškųjų asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vienybę.
Taigi, šeima, pamatinė žmonių bendruomenės ląstelė, yra kartu ir giminė, ir namai, ir kiemas, kuriame tarpsta patys svarbiausi žmogaus gyvenimo ryšiai. Joje vieną gyvybę keičia kita, vienų jėgas einant laikui keičia kitų, jaunesnių ir stipresnių jėgos, jaunesniųjų neišmanymą ar karštakošiškumą keičia senolių išmintis ir kantrybė. Namai – tai ne sienos ar lubos, nors svarbu ir tai, bet pirmiausia kas, su kuo ir kaip tuose namuose gyvena ar sugyvena. „Negera žmogui būti vienam…“ – tai Pradžios knygos aksioma, į kurią Kūrėjas atliepia sukurdamas „kaulus iš mano kaulų, ir kūną mano kūno“ (žr. Pr 2, 18–23). Galiausiai šią pamatinę žmonijos ir gyvybės perdavimo ląstelę įteisina paties Dievo žodžiai: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Žmogumi tapęs Dievas, Jėzus Kristus, dar kartą sugrįžta prie šios pirminės nuostatos, pataisydamas vėliau atsiradusius iškraipymus: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį… Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (plg. Mt 19, 3–12).
Mums visiems belieka dar kartą atnaujinti savo pažinimą ir supratimą, iš kur kyla ir koks yra Katalikų Bažnyčios mokymas apie šeimą, ir šį mokymą priimti su tikėjimu ir klusnumu. Priimti jį ne tam, kad būtume labiau suvaržyti, bet kad kiekvienas, Švenčiausiosios Trejybės, Šventosios Šeimos ir Bažnyčios šeimos pavyzdžiu, pasiektume dieviškojo gyvenimo pilnatvę, būdami mylintys ir mylimi savo šeimos nariai.
Dievo Motina Marija, Šeimų Karaliene, – melskis už mus!
Kun. dr. Gediminas Jankūnas
