01
07 /
2021
Šiandien noriu pakviesti susipažinti su šv. Mišių taurės ir komuninės priedais. Dalyvaudami šv. Mišiose matome, kad kunigas naudoja įvairius „rūbelius“, rankšluostėlius, papildomas staltieses, turinčias savo simbolinę paskirtį bei praktinę reikšmę. Tad susipažinkime su jų pavadinimais, prasme bei paskirtimi.
Šv. Mišių taurė Eucharistijai švęsti visada komplektuojama drauge su patena (lėkštele ostijai padėti), korporalu, pale ir purifikatoriumi.
Ant korporalo dedami duonos ir vyno pavidalai, kurie po Eucharistijos maldos tampa Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, bei visi indai, kuriuose laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Korporalas išlankstomas šv. Mišių metu ant altortiesės. Korporalas, išvertus iš lotynų kalbos (corporalis), reiškia „skirtas kūnui, kūno“. Krikščionybės pradžioje korporalas buvo altoriaus staltiesė (kartais jos būdavo net keturios), kuri mūsų dienomis sumažėjo iki dabartinės keturkampio formos. Kokia korporalo simbolika? Jis mums primena drobulę, į kurią po mirties ant kryžiaus buvo įvyniotas Jėzus Kristus. Prisiminkime, kad kiekvienos šv. Mišios yra šios Kristaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu. Taigi, kiekvienų Mišių metu Jėzus Kristus save aukoja, miršta ir keliasi iš numirusių. Tad tikintieji, atkartodami Jėzaus įsakytą švęsti eucharistinės puotos veiksmą („Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“; 1 Kor 11, 24), kaskart dalyvauja to slėpinio sudabartinimo akimirkoje.
Šiais laikais korporalas siūdinamas kvadrato formos, dažniausiai 60 × 60 arba 40 × 40 cm. Jis gaminamas iš natūralių audinių. Jis turi ir praktinę paskirtį: jeigu kunigas, aukojantis šv. Mišias, užkliūtų ir apverstų Mišių taurę, šventieji pavidalai ne nubėgtų nuo altoriaus, o susigertų į korporalą. Taip pat Kristaus Kūno dalelės, jeigu atskiltų Eucharistinės duonos laužymo metu, nukristų ant korporalo. Tada kunigui lengva surinkti tuos Švč. Sakramento gabalėlius ir pagarbiai juos priimti. Yra dar vienas be galo svarbus dalykas, susijęs su duonos ir vyno virtimo Kristaus Kūnu ir Krauju klausimu. Kiekvienas kunigas, aukodamas šv. Mišias, turi žinoti, kurią konkrečiai duoną ir vyną jis aukoja, kuri duona ir vynas Dievo veikimu perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują, nes duona ir vynas, kurie padėti ant pagalbinio liturginio stalelio, Mišių metu netampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Kunigas turi intenciją paaukoti tik tą duoną ir vyną, kurie padėti ant korporalo (arba, pavyzdžiui, ant viso altoriaus didelių atlaidų metu). Tad raktinis momentas – pagrindinio celebranto, vadovaujančio šv. Mišioms, intencija.
Korporalas paprastai nepuošiamas jokiais siuviniais, nebent jo centre išsiuvinėjamas kančios simbolis – kryžius. Kraštai aplink apmezgami. Jis sulankstomas pagal tam tikras taisykles, nes nešamas uždėtas ant šv. Mišių taurės. Korporalas lenkiamas nuo savęs, tada viršutinę dalį link savęs, iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę, kol gaunamas devynis kartus mažesnis kvadratas, puikiai telpantis ant šv. Mišių taurės.
Šv. Mišių taurės parengimo tvarka tokia: ant taurės dedamas purifikatorius, ant jo – patena, ant patenos – palė, ant palės – korporalas. Kartais iškilmingose Mišiose (seniau ir kasdien) ant viršaus būdavo uždedamas šv. Mišių taurės veliumas.
Palė reikalinga taurei uždengti. Manoma, kad palė ankstyvosios krikščionybės laikais nebuvo naudojama, kadangi taurė būdavo uždengiama korporalu, kuris tuomet buvo gerokai didesnis. Palė – tai dvisluoksnis audinys, kurio vidun įdedamas pakietinimas (paprastai kartonas), kad geriau išlaikytų savo formą. Viršutinė jos dalis puošiama kryžiumi ar kitu liturginiu ornamentu. Kartais siuvama derinant prie liturginių spalvų. Palė kvadrato formos, kaip ir korporalas, tačiau gerokai už jį mažesnė. Jos dydis – 15 × 15 arba 16 × 16 cm. Palė turi ir apsauginę funkciją. Kadangi į šv. Mišių taurę aukojimo metu įpilamas natūralus vynuogių vynas, jo kvapas traukia įvairius vabzdžius, kurie, ypač vasarą, mėgsta dūgzti ant altorių puošiančių gėlių. Tad norint apsisaugoti nuo jų, naudojama palė, kuri dengia šv. Mišių taurę, išskyrus tuos momentus, kada taurė aktyviai naudojama.
Purifikatorius (purificare lotynų k. – „valyti“) – pailga lininė ar kokio kito audinio išilgai sulenkta medžiaga, kurios paskirtis: a) taurei šluostyti; b) kunigui pasivalyti pirštus po šv. Komunijos dalijimo; c) Komuninei ar šv. Mišių taurei išvalyti šv. Mišių pabaigoje. Purifikatorius gali būti naudojamas ir: a) teikiant ligonių sakramentą; b) vietai, kur nukrito Švč. Sakramentas, nušluostyti; c) laikomas prie tabernakulio pasivalyti pirštams po šv. Komunijos dalijimo. Paprastai purifikatorius yra apie 40 cm ilgio ir 20–30 cm pločio. Jo galai gali būti dekoruojami minkštaisiais mezginiais, o paties purifikatoriaus nerekomenduotina siuvinėti, kad nepažeistų šluostomų liturginių indų paviršiaus. Kartais viduryje dekoruojamas mažu siuvinėtu kryželiu.
Veliumu (retai naudojamas liturgijoje) būdavo uždengiama taurė ir patena nešant jas ant altoriaus bei parnešant po Eucharistijos šventimo. Dažniausiai būdavo siuvamas iš tokių pačių medžiagų, kaip ir arnotai, jo priekyje visada spindėdavo kryžiaus ženklas. Velum lotynų kalboje – apdangalas, šydas. Jo prasmė – kad žengiame į slėpinio šventimą.
Dar vienas liturginis reikmuo – komuninės apdangalas. Juo apdengiama komuninė, kurioje laikomi konsekruoti komunikantai, t. y. Švč. Sakramentas. Siuvamas iš kokybiškos, brangios medžiagos, baltos arba šviesios spalvos. Jo dydis priklauso nuo komuninės dydžio.
Šie liturginių indų priedai, kaip ir visi liturginiai indai, padeda išlaikyti deramą pagarbą švenčiamai Eucharistijai, o savo simbolika mums primena, kokie esminiai Jėzaus Kristaus aukos sudabartinimo momentai vyksta ir kokia švenčiamo slėpinio prasmė man, Kristaus sekėjui. Man, jo sekėjui, tikinčiajam, išsipildo didžiausia svajonė – dar šioje žemiškoje kelionėje asmeniškai susitikti su Dievu, esančiu Eucharistijoje.
Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
