01
07 /
2021
Šventuosius prancūzus Zeliją ir Liudviką Martenus daugelis girdėję, bet mažai kas žino jų pačių gyvenimo istoriją. Didžioji šios šeimos pažiba yra jauniausioji jų dukra, šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Vis dėlto būtent tėvų pavyzdyje glūdėjo ir daugelio mylimos šventosios Teresėlės tikėjimo šaknys.
Zelija Marten gimė 1831 m. gruodžio 23 d. žandaro šeimoje viename Normandijos kaime, netoli tų vietų, kuriose vėliau praleido visą gyvenimą. Augo vyresnės sesers ir jaunesnio brolio draugijoje. Šventosios vaikystė nelepino. Šiurkščios mamos griežtumas visam gyvenimui įrėžė nerimastingus charakterio bruožus. Be to, finansinė šeimos padėtis nebuvo lengva – mažoji Zelija neturėjo net lėlės. Su seserimi ir broliu visą gyvenimą palaikė šiltus santykius, bendravo tiek dažnai, kiek tik leido gyvenimo sąlygos: rašė atvirus, gyvenimo detalių kupinus laiškus, vėliau kartu su brolio šeima leisdavo atostogas, dalijosi ir materialiniais, ir dvasiniais rūpesčiais. Zelijos sesuo tapo vienuole vizitiete, o jos vienuolyne mokėsi vyresniosios Martenų dukros.
Liudvikas Martenas gimė 1823 m. rugpjūčio 22 d. Bordo mieste. Tėvas buvo karininkas, tad dėl jo tarnybos vaikystėje Liudvikui teko perkeliauti Prancūziją skersai ir išilgai. Galiausiai jo tėvai apsigyveno Alansone, Normandijoje.
Sulaukę maždaug dvidešimties, ir Liudvikas, ir Zelija pirmiausia mėgino stoti į vienuolyną. Liudvikas prieš tai įgijo laikrodininko amatą Reno mieste ir Strasbūre. Tuomet pasibeldė į Didžiojo Sen Bernaro Šveicarijos Alpėse duris (taip, tai tas pats vienuolynas, kurio didieji senbernarų šunys pagarsėjo gelbėdami kalnų keliautojus). Deja, Liudvikui nesisekė įgyti lotynų kalbos žinių, todėl vienuolinio gyvenimo svajonės įgyvendinti nepavyko. Savo ruožtu į šaričių vienuolyną Alansone kreipusis Zelija iškart sulaukė neigiamo atsakymo.
Patyrę nusivylimą, abu jaunuoliai tęsė viengungišką gyvenimą Alansono miestelyje. 1850 m. Liudvikas atidarė laikrodininko dirbtuvę. Maždaug aštuonerius metus gyveno laimingą vienišiaus gyvenimą: stropiai dirbo, nemažai meldėsi, buvo aistringas žvejys, mėgo dirbti sode, medžiodavo. Turėjo tikinčių draugų būrelį, su jais užsiimdavo ir labdaringa veikla, ir žaisdavo biliardą. Liudvikas Martenas mėgo ramybę, susikaupimą, netgi turėjo nusipirkęs bokštelį kaime, kur galėdavo netrukdomas mąstyti, skaityti ir rašyti. Mėgo keliauti. Jau turėdamas šeimą, su draugais nukeliavo iki Konstantinopolio, Vokietijos, Austrijos, kartu su dukromis vyko į Italiją.
Į vienuolyną nepatekusi Zelija, būdama vos 22-ejų, su savo seserimi įsteigė adata gaminamų Alansono nėrinių (šiandien jie įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą dėl gamybos unikalumo ir kruopštumo) įmonę. Zelijai šis darbas puikiai sekėsi ir ji nestokojo užsakymų. Darbas, malda ir geri darbai užpildė penkerius viengungiškus Zelijos metus.
Liudvikas ir Zelija susitiko 1858 m. balandį. Po trijų mėnesių, liepos 12 d., abipusė poros meilė buvo sutvirtinta Santuokos sakramentu. Iš pradžių jaunavedžiai nusprendė gyventi kaip brolis ir sesuo, bet po dešimties mėnesių nuodėmklausys juos perkalbėjo ir per likusius 18 santuokos metų Martenams gimė septynios dukterys ir du sūnūs. Deja, keturi vaikai mirė dar būdami maži.
Liudvikas ir Zelija patyrė visus aktyvaus gyvenimo rūpesčius: nuosavas verslas, vaikai, buitis… Zelija ne sykį laiškuose broliui guodėsi dėl didžiulio darbo krūvio. Nėrinių verslas išsiplėtė tiek, kad Zelija samdė iki dvidešimties nėrėjų, kurių pagamintus gabalėlius ji pati sujungdavo į didesnius gaminius. Liudvikas 1870 m. pardavė laikrodininko dirbtuves ir atsidėjo tvarkydamas nėrinių įmonės verslą ir finansus.
Vienas dalykas Martenų gyvenime nesikeitė – Dievas visuomet buvo pirmoje vietoje. Šios šeimos stiprybės šaltinis buvo sakramentai ir malda. Pora darbo dienomis dalyvaudavo 5.30 val. šv. Mišiose darbininkams (jau nekalbant apie nuoširdžiai švenčiamą sekmadienį). Dažnai eidavo išpažinties ir Komunijos, melsdavosi kartu su šeima, laikėsi visų pasninko dienų net nebūdami stiprios sveikatos, rėmė vienuolynus ir apaštalines misijas. Liudvikas mielai vykdavo į piligrimines keliones, taip pat buvo atsidėjęs naktinės adoracijos dalyvis. Sekmadieniais jo parduotuvė būdavo uždaryta, nepaisant to, kad šią dieną galėjo daugiausia uždirbti iš pasivaikščioti išsiruošusių miestelėnų.
Gailestingumo darbai kūnui ir sielai buvo Martenų šeimos kasdienybė. Užklydę vargšai sodinami prie šeimos stalo, o tarnaitė ne sykį siunčiama su maisto pintine pas nepasiturinčiuosius. Martenai namų ir įmonės samdinėmis rūpinosi lyg dukromis, pasistengė įtaisyti į ligoninę benamį, vadavo į apgavikių pinkles patekusią pažįstamą mergaitę, nuoširdžiai melsdavosi už bėdos ištiktus net ir mažai pažįstamus žmones.
Liudvikas ir Zelija buvo be galo šiltai vaikus mylintys („myliu vaikus iki beprotybės“ – taip laiške rašė Zelija), tačiau kartu ir reiklūs tėvai. Pagrindinis dukrų auklėjimo orientyras buvo jų šventumas. Šeimos laiškuose galima išskaityti, jog dukroms duota pašaukimo laisvė, tačiau visos jos galiausiai tapo vienuolėmis. Visoms dukterims Martenai pasistengė suteikti išsilavinimą – leido į vienuolyno mokyklą arba samdė mokytojas ir mokė namuose.
Šventoji Zelija nuolat, ypač patirdama sunkumų, kalbėjo apie atsidavimą Dievo valiai. Kadangi gyvenimas nebuvo lengvas, ji dažnai sakydavo, jog didžiausios laimės tikisi ne šiame pasaulyje. Vaikų mirties akivaizdoje Zelija remdavosi Dievu ir šias netektis pakėlė plyštančia širdimi, tačiau su tokia stulbinama jėga, kad kaimynės kalbėjo, jog „ponios Marten net nereikia guosti“.
Energija trykštanti, gyvybinga Zelija 1876 m. pabaigoje sulaukė negailestingos diagnozės: krūties vėžys tiek pažengęs, jog operuoti nebeverta. Beveik tuo pat metu mirė jos sesuo – Zelija prarado svarbią moralinę ir psichologinę atramą. Zelija nemėgo kelionių, bet iš meilės šeimai išvyko į neseniai stebuklais išgarsėjusį Lurdą. Neišgijo ir ten. Visiškai pasitikėdama Dievo valia, tačiau fiziškai smarkiai kentėdama Zelija užgeso 1877 m. rugpjūčio 28 d. Jos gedėti liko 54-erių sulaukęs Liudvikas ir penkios dukterys nuo ketverių su puse (tai būsimoji šventoji Teresėlė) iki 17 metų.
Po žmonos mirties Liudvikas pardavė verslą bei namą ir persikėlė į Lizjė miestą, prie Zelijos brolio šeimos. Liudvikas išliko švelnus, mylintis, rūpestingas tėtis – kartu su dukterimis leisdavo laiką, eidavo pasivaikščioti, mažosioms gamindavo žaisliukus. Vis dėlto jo tėviškos meilės dar laukė išmėginimų ruožas: per penkerius metus nuo 1882 m. keturios dukterys pasuko vienuoliškuoju keliu. Žmogiškai Liudvikui tai buvo nelengva patirtis, nors gilus tikėjimas ir leido jaustis „Dievo pagerbtam“. Tam, kad paremtų penkiolikmetės Teresės troškimą stoti į vienuolyną, Liudvikas su dviem dukromis netgi nukeliavo pas popiežių. Teresei peržengus vienuolyno slenkstį, jis savo bičiuliams rašė: „Tik Dievas gali pareikalauti tokios aukos… Negailėkite manęs, nes mano širdis sklidina džiaugsmo.“
1887 m. gegužę Liudviką ištiko pirmasis paralyžiaus priepuolis. Vėliau dėl smegenų aterosklerozės Liudvikas trejus metus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Blaivesniais momentais sakydavo: „Žinau, kodėl Dievas man davė šį išbandymą – niekada gyvenime nebuvau patyręs pažeminimo, o juk jo reikėjo.“ Kai pajėgdavo, pagelbėdavo kitiems ligoniams. Nuo 1892 m. nebegalėjo vaikščioti ir buvo slaugomas namuose iki mirties 1894 m. liepos 29 d.
Liudvikas ir Zelija Martenai buvo paskelbti šventaisiais 2015 metais. Tai pirmoji Bažnyčios istorijoje sykiu kanonizuota sutuoktinių pora.
Vilija Tauraitė
