Šio „Magnificat“ numerio viršelio iliustracijoje – retas siužetas Europos dailėje: „Švč. Mergelė Marija ir šv. Ona, dalijanti išmaldą“. Paveikslą, dabar eksponuojamą Orleano vaizduojamojo meno muziejuje, XVII a. viduryje nutapė mažai žinomas prancūzų dailininkas Pjeras Poncė II (Pierre Poncet II, 1612–1659).
XIII a. antroje pusėje Jokūbo Voraginiečio sukurtame labai populiariame šventųjų gyvenimų aprašymų rinkinyje „Aukso legenda“ pasakojama, kad Švč. Mergelės Marijos tėvai, šv. Ona ir šv. Joakimas, buvo pamaldūs, dori ir turtingi. Visą savo turtą jie padaliję į tris dalis: vieną dalį paskyrė šventyklai, antrą – keliauninkams ir pavargėliams, o trečią pasiliko šeimos reikmėms. Pragyvenę santuokoje dvidešimt metų, jie vaikų nesusilaukė. Tada davę įžadą Viešpačiui, kad jeigu jis duotų jiems palikuonį, paskirtų jį tarnauti Dievui.
Paveikslo veiksmas vaizduojamas didingos antikinės architektūros fone, iš dangaus jį stebint angelų pulkui. Užfiksuota akimirka, kai šv. Ona stabteli sušelpti vargšus galimai pakeliui į Jeruzalės šventyklą, į kurią, pasak „Aukso legendos“, trejų metų Marija buvo atiduota auklėti. Pagrindinė idėja yra sektinas šv. Onos gailestingumo pavyzdys dukrai ir aplinkiniams. Pasak dailėtyrininko Filipo Gamono (Philippe Gamon), šio ikonografinio tipo paveikslai buvo kuriami būtent XVII a. Prancūzijoje. Komentuodamas mūsų aptariamą paveikslą, jis pateikia analogiško Nikola Šaperono (Nicolas Chaperon, 1612–1656) kūrinio, saugomo Liono vaizduojamojo meno muziejuje, pavyzdį. Abiejuose paveiksluose mergaitė Marija neduoda išmaldos, ji pavaizduota tarsi atsiribojusi nuo ją supančio materialaus pasaulio ir dabartinės situacijos. Nikola Šaperono paveiksle Marija nutapyta bendraujanti su angelais, o Pjero Poncė – susimąsčiusi ir žvelgianti kitapus, į žiūrovus. Šiame paveiksle, nors įkomponuota šone, ji išlieka svarbiausias visos kompozicijos akcentas – dailininkas šį efektą sukuria paveikslui pasirinkdamas žemą horizonto liniją, o Švč. Mergelės Marijos figūrą erdvėje išryškindamas intensyvia raudona ir mėlyna spalvomis bei į žiūrovus nukreipto žvilgsnio trajektorija. Į dangaus sferą horizontalia linija žvelgti skatina angelų nešama mėlynos Marijos skraistės spalvos draperija. Nepažymėdamas šventųjų galvų nimbais, vien meninių priemonių pagalba Pjeras Poncė profesionaliai kuria atskirą pasakojimą apie Švč. Mergelės Marijos išskirtinę misiją žmonijos Išganymo istorijoje.
Antra pagal svarbą – šv. Ona, jos išilginta dinamiška figūra tarsi tarpininkė sujungia dangiškąją ir žemiškąją sferas: viena ranka ji vedasi dukrą, kita luošam vyrui į delną deda monetą. Šalia jo su dviem vaikais sėdi moteris, ant rankų laikanti saldžiai užmigusį kūdikį. Atrodo, tai galėtų būti našlė ir, kaip bet kuris estetizuotai perteiktas personažas iš išmaldos prašančiųjų grupės, yra tik šios buitinės scenos dėmuo. Suabejoti šia versija verčia tų pačių personažų pasikartojimas šio ir Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo į šventyklą ikonografinio tipo atvaizduose. Pavyzdžiui, pirmiau minėtame Nicola Šaperono paveiksle pirmame plane pavaizduota ant žemės sėdinti moteris su dviem vaikais, kuriai šv. Ona duoda išmaldą, ir luošas vyras baltu raiščiu aprišta galva. Jie abu dažnai vaizduojami ir to meto Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo į šventyklą paveikslų pirmame plane, o virš jų matome ir vyrą žaliu apsiaustu pakelta dešine ranka, nutapytą ir mūsų aptariamame paveiksle. Manoma, kad Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo į šventyklą paveiksluose moteriški personažai yra Marijos dorybių alegorijos, o moteris su keliais vaikais galėtų būti labdaringumo alegorija.
Taigi, remdamiesi šiomis prielaidomis, viršelio paveiksle galime lokalizuoti Šventajame Rašte ir apokrifuose neminimo pasakojimo vietą ir laiką – tai gailestingumo aktas, įvykęs Jeruzalės šventyklos prieigose dar iki tėvams atiduodant Mariją tarnauti Viešpačiui. Naujo siužeto atsiradimas prancūzų dailėje liudija apie gilias tradicijas turinčią pagarbą šv. Onai ir poreikį XVII a. visuomenėje mąstyti apie meilės artimui išraišką – labdarą.
Dr. Lijana Birškytė-Klimienė