Šv. Juozapas ir Marija po jungtuvių

Popiežiaus Pranciškaus paskelbti Šv. Juozapo metai suteikia daug progų įsižiūrėti į šį šventą vyrą. Nors Juozapui patikėtos auginti, saugoti, globoti, mylėti pačios didžiausios brangenybės – Jėzus ir Mergelė Marija, jis buvo tikras žmogus su savo jausmais, charakteriu, svarstymais, abejonėmis, tikėjimo kelione. Šį mėnesį dailininkas Bernardinas Luinis mūsų žvilgsnį netikėtai sustabdys ties šventaisiais jaunavedžiais, po jungtuvių keliaujančiais į Nazaretą.

Bernardinas Luinis ir Santa Maria della Pace bažnyčios freskos Milane

Renesanso dailininkas Bernardinas Luinis (Bernardino Luini, apie 1481–1532) – vienas žymiausių Leonardo da Vinčio sekėjų. Leonardas aštuonerius metus praleido Milane, savo garsiąją Paskutinę vakarienę nutapė kaip tik prieš Bernardinui atvykstant (apie 1500 m.) į Milaną. Leonardo nauja meninė kalba pradėjo savitą lombardiškąjį stilių, kurio atstovu buvo ir Bernardinas Luinis. Jo kurtom drobėm ir freskom mitologinėmis bei religinėmis temomis būdingas spalvų subtilumas, kompozicijos harmonija, siužetų traktavimo naujumas.

Mūsų aptariama freska yra 1516–1520 m. Bernardino Luinio sukurto Šv. Juozapo koplyčią puošusio ciklo dalis Milano pranciškonų Santa Maria della Pace bažnyčioje. Ji buvo pastatyta 1497 m. ir Ramybės Marijos vardu pavadinta dėl audringo laikotarpio mieste, tikintis Marijos užtarimo. Nuo XX a. pr. šios freskos saugomos Milano Breros pinakotekoje.

Ciklas prasideda nuo apreiškimo Joakimui ir Onai apie Mergelės Marijos gimimą. Toliau matome Marijos ankstyvojo gyvenimo scenas; angelą, per sapną raginantį Juozapą parsivesti Mariją į namus; taip pat neįprastai pavaizduotų aukštutiniame balkonėlyje suklaupusių jaunavedžių Marijos ir Juozapo maldą. Kiek vėliau, apmąstydamas šią temą, Bernardinas Luinis sukurs ir artimesnę tradiciniam vaizdavimui Marijos ir Juozapo sužadėtuvių sceną Sarono Santa Maria dei Miracoli (Stebuklų Marijos) šventovėje, kur santūrus Juozapas kukliai nuleidęs akis užmauna žiedą Mergelei Marijai aukščiausiojo kunigo akivaizdoje.

Šio mėnesio „Magnificat“ viršeliui renesanso dailininkas siūlo visiškai netikėtą siužetą, tarsi nepriklausantį šventiems ir ypatingiems Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykiams. Lyg pradengę šydą, išvystame Mariją ir Juozapą, po savo jungtuvių keliaujančius į Nazaretą. Tolumoje pasilieka Jeruzalės mūrai. Įsimylėjęs Juozapas žvelgia į Mariją, švelniai laikydamas ją už rankos, tarsi jie būtų du paprasti žmonės, pradedantys naują etapą laimingiausią savo gyvenimo dieną, kai niekas, net šurmuliuojanti jaunųjų palyda, netrikdo jų intymumo… Marija šypsniu atsako Juozapui, tačiau mąsliame jos žvilgsnyje telpa nepalyginti daugiau nei jųdviejų meilė. Ši nuotaka nesutuoktąja vadinama, jau po širdimi nešioja tą, kurio nesutalpina dangūs…

Žvelgiant į šį neįprastą paveikslą, vertai kyla daugybė klausimų: kokio amžiaus iš tikrųjų buvo šv. Juozapas, ar jis tikrai buvo Marijos vyras, ar tik sužadėtinis, kaip ja rūpinosi, kokiais ženklais reiškė savo meilę ir švelnumą?

Šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtuvės ir jungtuvės

Iš menkų užuominų Evangelijose nedaug sužinome apie Juozapo ir Marijos sužadėtuves ir jungtuves. Šią spragą užpildo apokrifiniai pasakojimai, kurie, nors ir nepriklauso Biblijos kanonui, tačiau maitino ne tik meną, bet ir teologiją. Ilgainiui šie pasakojimai buvo apmąstyti ir tapo tradicijos dalimi, kai kurie jų buvo atmesti, kaip neatitinkantys tikrovės. Vaizdžiai perteiktame Jokūbo protoevangelijos pasakojime skaitome, kad vyriausiajam kunigui nusprendus ištekinti Mergelę Mariją, nuo pat vaikystės gyvenusią šventykloje, buvo sukviesti našliai, ir, sudėjus jų lazdas, visi meldėsi, o po maldos iš Juozapo lazdos išskridęs purplelis suko ratus virš jo galvos, tuo būdu nurodydamas, kad jis yra paties Dievo išrinktas šiai išskirtinei misijai.

Žydų tradicijoje santuoka vykdavo dviem etapais. Pirmasis – sužadėtuvės, kurių metu jaunas vyras suteikia merginai vertingą daiktą, tradiciškai žiedą; mergina jau priklauso jam, įsipareigojimo svarumas prilygsta santuokiniam, nors jie dar ir nepradeda kartu gyventi. Apreiškimas Marijai ir apreiškimas Juozapui vyksta per šį pirmąjį, širdies ir vilties atvėrimo etapą, kuris visiškai palankus ir „dangaus atsivėrimui“ – Apreiškimui ir Įsikūnijimui! Antrasis žydų santuokos etapas – iškilmingos viešos ir šventinės vestuvės. Sutuoktiniai palaiminami septyniais palaiminimais ir pradeda bendrą gyvenimą.

„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20). Šiuo paraginimu Juozapas kviečiamas švęsti antrą iškilmingą šventinį vestuvių etapą. Graikų kalbos veiksmažodis „παραλαμβάνω, paralambanô“, verčiamas „parsivesti į namus“, turi daug prasmių: pasiimti su savimi, prisijungti prie savęs, priimti ar pripažinti ką nors, paklusti, gauti užduotį…

Bernardinas Luinis savo paveiksle tarsi įvaizdina kaip tik šio Šventojo Rašto paraginimo išpildymą. „Juozapai, Dovydo sūnau…“ Atidžiau įsižiūrėjus, Juozapas primena karalių Dovydą. Ir iš tikrųjų toje pačioje koplyčioje matome sceną, kai angelas per sapną paragina Juozapą parsivesti Mariją pas save. Juozapas pavaizduotas miegantis… sėdomis karaliaus Dovydo soste. Vien šiuo trumpu įvardijimu šv. Juozapas tampa tiltu tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, jame susipina ne tik karališkoji giminystė, bet ir visa didžiųjų protėvių istorija, kaip apgiedama bizantiniuose troperuose: „Palaimintasis Juozapai, tu paveldėjai Abraomo tikėjimą, Jokūbo kantrybę, Dovydo švelnumą ir Saliamono išmintį. Šios karališkos genealogijos pabaigoje esi vadinamas Marijos sužadėtiniu.“

Esame įpratę, kad šv. Juozapas vadinamas skaisčiuoju Marijos sužadėtiniu. Tačiau sužadėtinis paprastai dar neatsakingas už rūpinimąsi šeima, vaikų auklėjimu bei auginimu… Galėtume sakyti, kad Šventojoje Šeimoje tiek viskas yra kitaip, kad mūsų įprastiniai terminai per menki įvardyti šį slėpinį, bet juk ji yra ir pavyzdys visoms šeimoms! Pagal tradiciją, lietuviškai Juozapas beveik visuomet vadinamas sužadėtiniu, nors tai ir neaprėpia viso jo pašaukimo. Kai kuriomis kalbomis jis dažniau įvardijamas sutuoktiniu.

Popiežius Jonas Paulius II ragina atkreipti į tai dėmesį: „Ir Bažnyčiai, nors svarbu išpažinti mergaitišką Jėzaus pradėjimą, lygiai taip svarbu ginti Marijos ir Juozapo santuoką, nes juridiškai nuo jos priklauso Juozapo tėvystė. Todėl aišku, dėl ko protėviai buvo parinkti iš Juozapo genealogijos“ (Redemtoris Custos, 7). Tikra Juozapo tėvystė, nors ir ne biologinė, buvo apmąstoma jau ankstyvųjų Bažnyčios tėvų: „Kodėl – klausia šv. Augustinas – jis neturėtų būti Juozapo? Argi Juozapas nebuvo Marijos vyras? […] Raštas, remdamasis angelo autoritetu, tvirtina, jog jis buvo jos vyras. Nebijok, sakė, parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios (Mt 1, 20). […] Ir vis dėlto tėvo autoritetas jam nebuvo atimtas, nes buvo pavesta duoti vardą kūdikiui. Pagaliau ir pati Marija, nors ir žinojo, kad Kristų pradėjo ne iš santuokinio susivienijimo su juo, vis dėlto vadino jį Kristaus tėvu.“ Nors ir retai, kai kurie paveikslai ir miniatiūros vaizduoja šventąjį Juozapą kaip tik labai žmogišką ir tėvišką – jis verda košę, rūpinasi vaikučio maudymu, džiovina vystyklus, vėliau moko amato.

Šv. Juozapo amžius ir skaistumas

Iki pat XVI–XVII a. šv. Juozapas dažniausiai vaizduojamas gerokai vyresnis už Mergelę Mariją, beveik senelis, jo vaidmuo paslėptas. Ankstyvaisiais amžiais Juozapo nematome paveiksluose vieno arba su Kūdikėliu Jėzumi atskirai. Jėzaus gimimo, Išminčių pagarbinimo scenose jis santūrus, tylus, susimąstęs didžiųjų įvykių dalyvis, labiau jo rūpestis išreikštas bėgimo į Egiptą, Jėzaus paaukojimo šventykloje scenose. Jokūbo protoevangelijos pasakojime Juozapas įvardijamas kaip senas ir turintis vaikų iš ankstesnės santuokos. Toks amžius buvo ne tik garantas skaičiai Mergelės Marijos globai. Geri darbai ilgina gyvenimą – tuo neabejojo biblinė tradicija, be to, Juozapas buvo prilyginamas patriarchams iš Senojo Testamento, kurie visi buvo ilgaamžiai.

Bernardino freskoje matome Juozapą kaip jauną, įsimylėjusį vyrą. Ilgainiui teologai, šventieji, mistikai, mąstydami apie šventąjį Juozapą, sutartinai ėmė sakyti, kad jis nebuvo senelis. Tam, kad galėtų pasirūpinti šeima, jis turėjęs būti jaunas, energingas vyras, o Dievas savo malone paruošė Juozapo širdį, kad jis globotų Šventąją Šeimą su skaisčia meile.

Koks gi buvo kasdienis Mergelės Marijos ir Juozapo bendravimas, kaip jie kalbėjosi, rodė vienas kitam dėmesį, sprendė iškylančius sunkumus? Popiežiui Pranciškui Juozapas pirmiausia siejasi su švelnumu. Jau pirmoje homilijoje 2013 m. tapus popiežiumi girdime ištarą, kad „Juozapas pasirodo kaip tvirtas, narsus, darbštus vyras, tačiau viduje labai švelnus, ir tas švelnumas nėra silpnojo dorybė, ne, priešingai: jis liudija dvasios tvirtumą ir gebėjimą rodyti dėmesį, atjausti, tikrai atsiverti kitiems, mylėti. Neturime bijoti gerumo, švelnumo!“, o savo apaštališkajame laiške Patris Corde, skirtame Šv. Juozapo metams, popiežius paaiškina, kad skaistumu įvardijama nuostata, priešinga savinimuisi, ir tai apima ne tik santykį tarp sutuoktinių, bet ir santykį su vaikais: „Būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę. Ne sulaikyti, ne įkalinti, ne pasisavinti, bet įgalinti jį rinktis, priimti laisvę, leistis į kelią. […] Skaistumas yra laisvė nesisavinti visose gyvenimo srityse. Tik tuomet, kai meilė yra skaisti, ji yra tikra meilė. […] Meilės logika visuomet yra laisvės logika, o Juozapas gebėjo mylėti su ypatinga laisve. Jis niekuomet nesiekė būti centre. Moka pasitraukti į šalį, o į savo gyvenimo centrą statyti Mariją ir Jėzų.“ (PC, 7).

Dar kartą pažvelkime į Bernardino Luinio paveikslą. Juozapui turbūt taip pat reikėjo laiko, kad jo žmogiški jausmai ir svarstymai būtų suderinti su švelniu Dvasios vedimu. Mergelė Marija jį visuomet lydėjo tylia malda, palikdama Dievui iniciatyvą pačiam Juozapą prakalbinti. Mąstant apie tai, prasmingai suskamba ir Polio Klodelio (Paul Claudel) maldos šventajam Juozapui eilutės [1]:

Juozapas, giliai atsidusęs, pradeda pokalbį su Dievu.
Jis pasirinko Išmintį, ir štai ją atveda su juo susituokti.
Jis tykus kaip žemė krintant rasai.
Jis jaučia apstybę ir naktį, jis džiaugiasi, jis gyvena tiesoje.
Marija priklauso jam, ir jis ją apgaubia rūpesčiu.
Prabėgo ne viena diena, kol jis išmoko nebebūti vienas.
Moteris užkariavo visas apdairia ir
tėviška tapusios jo širdies kerteles.
Jis ir vėl rojuje su Ieva!
Šis veidas, kurio reikia visiems vyrams,
su meile ir paklusnumu atsigręžia į Juozapą…

Jolanta Stupelytė

---

1 Žr. Polio Klodelio malda šventajam Juozapui, in: Brolis Morkus, Juozapas iš Nazareto: tikras žmogus, vert. I. Venckevičiūtė, Vilnius: Magnificat leidiniai, 2016, p. 75.

• «
• »