15
10 /
2021
2020 m. spalio 12 dieną Italijoje, Asyžiuje, popiežius Pranciškus palaimintuoju paskelbė jauną italą Karolį Akutį (Carlo Acutis, 1991–2006). Dievas kiekvienam laikmečiui pažadina savitų šventųjų. Mūsų skaitmeninė era turi interneto apaštalą, kuris, pasitelkęs technologijas, nešė išgelbėjimo žinią. Nors Karolio gyvenimas šioje žemėje buvo labai trumpas (jis yra jauniausias mūsų laikų palaimintasis), po mirties jo misija kaip tik įsibėgėjo. Jau laidotuvių dieną dvi moterys patyrė išgydymą nuo vėžio ir nuo nevaisingumo. Jo beatifikacijos dieną Asyžiuje įvyko daug atsivertimų.
Matyt, didžiausias stebuklas, kuris įvyko Karoliui dar būnant gyvam, – jo mamos Antonijos atsivertimas. Užaugusi nepraktikuojančių katalikų šeimoje, per savo gyvenimą iki Karolio krikšto ji bažnyčioje buvo tik tris kartus. 1991 m. gimęs sūnus nuo pat mažens buvo ypatingas vaikas, labai anksti pradėjo kalbėti, jautė didelę trauką bažnyčiai. Netrukus savo mamos pradėjo klausti gilių egzistencinių klausimų, į kuriuos ji negalėjo atsakyti. Tai buvo paskatinimas mamai studijuoti teologiją ir vėliau net tapti katechete.
Berniukui buvo duotas leidimas 7-erių metų priimti šv. Komuniją. Nuo to karto jis nepraleido nė vienų šv. Mišių, adoruodavo Jėzų, melsdavosi rožinį. Karolis nesuprasdavo, kaip žmonės stovi ilgas eiles prie bilietų į roko koncertus ar futbolo rungtynes, bet niekas nesiveržia į bažnyčią prie tabernakulio pas karalių Karalių.
Karolis mėgo žaisti futbolą, grojo saksofonu, labai mylėjo gyvūnus, mokykloje buvo labai nuoširdus, dosnus, atjaučiantis, pastebėdavo prislėgtus, atstumtus vaikus ir visuomet parodydavo jiems dėmesį. Jis buvo tikras Jėzaus mokymo liudininkas. Padėjo vargstantiesiems, benamiams nešdavo maisto, savanoriaudavo, buvo jautrus, norintis visiems pagelbėti vaikinas. Ten, kur jis būdavo, dingdavo ambicijos, konkurencija, savo buvimu atverdavo kitų širdis. Tarp bendraamžių Karolis buvo lyg jų sąžinės lakmusas, jam mirus dauguma pasijuto labai sutrikę.
Karolis buvo ir aistringas informatikas, jau 8-erių pradėjo programuoti, kurti filmukus, internetinius puslapius. Technologijas jis naudojo apaštalauti; didžiausias jo darbas – paruošti tinklalapį, kuriame būtų aprašyti visi pasaulyje įvykę Eucharistijos stebuklai. Ši Eucharistijos paroda, kurioje paminėti 136 stebuklai, popieriniu formatu apkeliavo visus pasaulio kontinentus. Karoliui buvo labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog Ostijoje yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jis visada sakydavo, kad Eucharistija yra greitkelis į dangų, nes per Eucharistiją galim patirti amžinojo gyvenimo džiaugsmą jau šioje žemėje. Per eucharistinius stebuklus Dievas nori sustiprinti mūsų tikėjimą. Apie šiuos stebuklus galima perskaityti miracolieucaristici.org puslapyje. Prie šio puslapio kas savaitę prisijungia milijonai tikinčiųjų.
Karolis sakė, kad kiekvieną mūsų Dievas sukuria kaip potencialų šventąjį. „Mes visi gimstame kaip originalai, o mirštame kaip kopijos.“ „Šventumas – tai nukreipti savo žvilgsnį nuo savęs į Dievą.“
Matydama sūnaus meilę Eucharistijai ir ypatingą jo santykį su Jėzumi, mama Karolį ragino prašyti Viešpatį, kad padarytų daugiau eucharistinių stebuklų, kurie pažadintų šių dienų žmogaus tikėjimą. Įdomu tai, kad Karolis mirė 2006 m. spalio 12 d., ir to paties mėnesio 21 d. Meksikoje įvyko eucharistinis stebuklas. Dar vienas, praėjus lygiai dvejiems metams po Karolio mirties, spalio 12-ąją įvyko Sokulkoje, Lenkijoje. Pasak Antonijos, pažįstant jos sūnų, tikėtina, kad nuėjęs į dangų, jis sukėlė tikrą audrą, prašydamas Jėzaus padaryti daugiau eucharistinių stebuklų.
Karolis mirė 2006 m. sulaukęs vos 15-os. Jo gyvybę pasiglemžė labai agresyvi leukemijos forma, jis sirgo vos penkias dienas. Nors kentė didelius skausmus, pakėlė juos su šypsena, savo kančias ir mirtį aukodamas už popiežių ir Bažnyčią.
Pernai Bažnyčiai jį paskelbus palaimintuoju ir Asyžiuje išstačius jo sarkofagą, relikvijas aplankė daugiau nei 40 000 žmonių.
Beatifikuoti Karolį nuspręsta po to, kai 2010-aisiais Brazilijoje, prisilietęs prie italo relikvijos – drabužių skiautės – pasveiko 6 metų berniukas. Tas stebuklas nutiko vaikui, nuo gimimo turėjusiam pažeistą kasą, negalėjusiam valgyti jokio kieto maisto… Vienų Mišių metu, kai buvo meldžiamasi už Karolį, nes tą dieną kaip tik buvo jo mirties metinės, vaikas palietė Karolio pižamos gabalėlį, o jo senelis paprašė stebuklo. Po kelių dienų berniukas galėjo valgyti viską. Dar po kurio laiko Brazilijos medikai konstatavo, kad jis visiškai pasveiko, o jo kasa tapo visiškai normali.
Šiandien Karolis, kurį minime spalio 12 d., nori nešti amžinos jaunystės žinią. Jis kviečia mus būti autentiškus, atrasti save Dievo meilės plane. Technologijų, virtualumo amžiuje Karolis yra ženklas, kad galime išlikti laisvi, neuždaryti savęs ekrano rėmuose, virtualiame pasaulyje. Karolis liudija mūsų žemiškojo laiko vertę, kad kiekviena gyvenimo minutė gali būti panaudota mūsų šventėjimui.
Renata Žiūkaitė
