Kristus Teisėjas

Lapkričio mėnesį švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, kuri užbaigia liturginius metus. Neatsitiktinai šio numerio viršeliui pasirinktas garsaus XV a. Nyderlandų tapytojo Rogiro van der Veideno (Rogier van der Weyden) sukurtas Kristaus Teisėjo atvaizdas. Auksiniame fone nutapytas tiesiai į mus žiūrinčio Kristaus veidas susikaupęs, ramus, tarsi įkūnijantis teisingumą ir nepaperkamumą, nors akyse įžvelgiame liūdesį bei kančią. Apsigaubęs raudona, pakraščiuose auksu siuvinėta tunika, dengiančia nuogą kūną, Kristus pavaizduotas lyg ką tik prisikėlęs po nukryžiavimo – su penkiomis ryškiomis žaizdomis krūtinėje, ant kojų ir rankų. Jis tarsi soste sėdi ant vaivorykštės, Senojo Testamento Dievo sandoros su Nojumi ženklo; po jo kojomis – pasaulį ir karališką valdžią simbolizuojantis rutulys, rodantis Kristaus, kaip pasaulio Valdovo, statusą. Dešine ranka jis laimina, o kairė ranka nukreipta į apačią, į pasmerktuosius pragaran. Kristaus dešinėje nutapyta lelija – tyrumo, nekaltybės ir gailestingumo simbolis, o kairėje – kardas, kaip bausmės, teisingumo ženklas. Lotyniški užrašai abiejose figūros pusėse paimti iš Mato Evangelijos apie Paskutinįjį teismą. Jėzui dešinėje baltai užrašyta: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę“ (Mt 25, 34); kairėje pusėje juodai: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41).

Reikėtų paminėti, kad šis paveikslas yra didžiulio atidaromo Bono (Beaune) altoriaus centrinio atvaizdo fragmentas. Altorius buvo skirtas Rytinėje Prancūzijos dalyje įkurtam Bono hospisui, pažodžiui vadinamam Dievo viešbučiu (Hôtel-Dieu). Labai nuo maro nukentėjusiai vietovei trūko ligoninės. Šitą hospisą ir altorių fundavo Pilypo Gerojo kancleris Nikola Rolenas (Nicolas Rollin) ir jo žmona Gigonė de Salen (Guigone de Salins), kuri po vyro mirties rūpinosi tolesne šio hospiso veikla ir jame patarnavo.

Atveriamas altorius sudarytas iš penkiolikos paveikslų: priekinė pusė – iš devynių, o nugarinė, kuri matoma altorių užvėrus, – iš šešių. Altoriaus dydis – 220 cm × 548 cm. Paveikslai nutapyti ant ąžuolo lentų. Mūsų aptariamas Kristus, Pasaulio Teisėjas, nutapytas kryžių primenančioje centrinėje altoriaus dalyje. Iš šonų prie Kristaus paveikslo kaip kryžmos jungiasi du mažesni paveikslai su angelais, vilkinčiais albomis ir laikančiais Kristaus kančios ženklus. Altoriuje nutapytos Paskutiniojo teismo scenos. Po Kristaus kojomis vaizduojamas arkangelas Mykolas, sveriantis žmonių sielas, bei purpuriniais drabužiais vilkintys Paskutiniojo teismo angelai, pučiantys trimitus. Žemiau Kristaus, iš dešinės pusės vaizduojama Švč. Mergelė Marija, o kitoje pusėje – šv. Jonas Krikštytojas, apaštalai, šventieji, angelai. Petras nutapytas vilkintis raudonais drabužiais, o tautų apaštalas Paulius – žaliais. Tokia altoriaus struktūra ir kompozicija primena Deesis ikonų išdėstymą ikonostase Rytų krikščionybėje. Paprastai ikonostase Kristus vaizduojamas centrinėje dalyje kaip pasaulio Valdovas ir Teisėjas, dešinėje jo pusėje – Dievo Motina, kairėje – šv. Jonas Krikštytojas, po jų – apaštalai Petras ir Paulius, arkangelai… Kristaus, sėdinčio soste kaip imperatorius, atvaizdas gimė bizantinėje tradicijoje. Tokie Kristaus Visavaldžio, arba Išganytojo, ikonografiniai tipai, sutinkami jau V a., remiasi Ezekielio, Izaijo pranašystėmis ir Apreiškimu Jonui (plg. Apr 4, 2– 9). Kaip tik pastarajame minima vaivorykštė, juosianti sostą. Tiesa, yra ir skirtumų: Kristus šiame paveiksle vaizduojamas be knygos ir vilki ne romėniška tunika, o susegtu apsiaustu; paveikslui būdingas vakarietiškos ikonografijos savitumas ir stilistika.

Apatinėje šio altoriaus dalyje, po Kristumi, apaštalais bei šventaisiais, iš mūsų perspektyvos žvelgiant – kairėje, iš Kristaus – dešinėje, nutapytos į rojų žengiančios sielos, o mūsų dešinėje – pasmerktieji į pragarą.

Užveriamoje nugarinėje pusėje viršuje nutapytas arkangelo Gabrieliaus apreiškimas Švč. Mergelei Marijai ir hospiso globėjai šv. Sebastijonas ir šv. Antanas. Šie paveikslai atlikti grizailės technika – spalvos pilkos, monochrominės. Šonuose realistiškai pavaizduoti suklaupę donatoriai Nikola Rolenas ir Gigonė de Salen, kurių herbus laiko angelai.

Altorius turėjo guosti ligonius bei mirštančiuosius, priminti apie būsimą amžinąjį gyvenimą, skatinti atgailauti ir melstis. Trisdešimt ligoniams skirtų lovų koplyčioje buvo pastatytos taip, kad jie gulėdami žvelgė į altorių. Beje, tuometinės medicinos suvokimu, į vieną didelę lovą galima buvo suguldyti net dvylika ligonių, tačiau šio hospiso sąlygos buvo geresnės – į vieną lovą guldydavo po du. Užvėrus altorių, ligoniai galėjo matyti suklaupusius donatorius ir šventuosius Sebastijoną ir Antaną, kuriuos tikėjo ypač saugant nuo maro užkrato. Beje, altorius būdavo atidaromas tik sekmadieniais ir per šventes.

Nyderlandams ir kitiems Šiaurės Europos kraštams artimas natūralizmas, dėmesys detalėms čia harmoningai dera su monumentalumu ir viską įrėminančiu auksiniu, ikonoms būdingu fonu. Auksiniame fone plaikstosi rausvi ir pilki debesys, sukuriantys erdvės pojūtį ir sustiprinantys šio apokaliptinio siužeto dramatizmą. Kai kurios detalės, netgi nimbo puošmenos atrodo tarsi juvelyriškai inkrustuotos brangakmeniais. Kristaus ir kitų nutapytų Evangelijos personažų figūros labai skulptūriškos – tai būdinga šio dailininko tapybai.

Dailininkas Rogiras van der Veidenas buvo vienas sėkmingiausių to meto Europos dailininkų, gaudavęs gausybę užsakymų iš valdovų ir didikų ir tuo metu nustelbęs net garsųjį Janą van Eiką (Jan van Eyck). Jis gimė dabartinėje Belgijoje, Turnė (Tournai) mieste, amatininko – peilių gamintojo – šeimoje. Tuo metu dailininkas vadinosi Roželetas de la Pastiur (Rogelet de le Pasture). Vedęs Briuselio batsiuvio dukrą, susilaukė keturių vaikų. Vienas jų tapo kartūzų vienuoliu, o kiti buvo rengiami dailininko ir auksakalio amatui. Vėliau dailininkas su šeima persikėlė į Briuselį ir pelnė miesto tapytojo vietą bei galimybę gauti užsakymų iš čia reziduojančio Burgundijos kunigaikščio dvaro. Apsigyvenęs Briuselyje ėmė naudoti flamandišką savo vardo ir pavardės versiją – Rogier van der Weyden. Dailininkas gyveno pasiturimai, jo tapyti didikų portretai liudija apie ryšius su Nyderlandų elitu. Teikė labdarą, padėjo išlaikyti ligoninę ir pamaldžių moterų beginių namus Briuselyje. Dokumentai liudija jį atlikus piligriminę kelionę į Romą jubiliejiniais 1450 metais, ten jis bendravo su Italijos dailininkais ir sulaukė tapybos užsakymų, bet italų renesansas jo nepatraukė ir nepakeitė kūrybos stilistikos. Dailininko šlovė augo, žymūs to meto mąstytojai jį vadino Didžiuoju. Rogiro van der Veideno kūrybai būdingas vadinamojo Šiaurės renesanso stilius – tikroviškas, natūralistinis žmonių, daiktų vaizdavimas, skulptūriškumo tapyboje perteikimas, tačiau juntama ir gotikinė stilistika: išilgintų, idealizuotų žmonių figūrų, įmantrių, kampuotų drabužių klosčių girliandos, sudėtinga ir grakšti kompozicija. Dailininko spalvinė paletė turtinga, spalvos sodrios, gilios. Beje, jis tapė nauja to meto technika – aliejiniais dažais, tai leido perteikti subtilius atmosferos virpesius, tikroviškumą. Daugelis jo darbų per tragiškus istorinius įvykius pražuvo, tačiau išlikusieji liudija stiprų talentą, gebėjimą įtaigiai perteikti Šventojo Rašto vietas, įvelkant veikėjus į to meto drabužius, veiksmą perkeliant į vietinius peizažus. Evangelijų personažai tarsi nusileidžia į dailininko gyvenimo laikotarpį, tarsi atgyja, yra suaktualinami. Tačiau kartu išlaikoma ir Bažnyčios nustatyta ikonografinė programa bei simbolika.

Tad telydi šį mėnesį mus šis rimtas, mąslus Kristaus veidas, primenantis apie istorijos ir visų laikų pabaigą bei visų laukiančią amžinybę.

Jolanta Sereikaitė

• «
• »