01
12 /
2021
Lukas savo Evangelijoje ir Apaštalų darbuose ypatingai pabrėžia ir Šventosios Dvasios, ir Mergelės Marijos vaidmenis išganymo istorijoje. Remdamiesi trimis pasakojimais, iš kurių du skaitysime paskutinę advento savaitę, pabandykime pažvelgti, ką ir kaip Šventoji Dvasia veikia Marijoje ir ką tai reiškia mums.
1) Apreiškimas (Lk 1, 26–38). Angelui paskelbus: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“, Marija suvokia savo bejėgiškumą. Kaip tai įvyks? Negaliu pradėti vaiko, esu mergelė. Kaip visada Šventajame Rašte, žmogaus silpnumas ir skurdas prišaukia Dievo galybę (anot šv. Pauliaus: Dievo „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“; 2 Kor 12, 9). Čia Dievo galybė pasireiškia kaip Dvasios nužengimas ant Marijos: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir gimsiantis vaikas bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi.“ Evangelisto žodžiai primena kūrimo pasakojimą Pradžios knygoje: Dvasia, plevenanti virš vandenų, paverčia pirminį chaosą kosmosu. 104 psalmėje skaitome: „Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą.“ Dvasia Marijoje veikia kaip Kūrėja, kuri viską daro nauja. Marija atsiveria Dievui, gyvybės šaltiniui ir pilnatvei. Kaip Sara, Ona, Elzbieta ir kitos nevaisingos Biblijoje minėtos moterys, ji leidžia Dievui apsireikšti kaip tam, kuriam nėra negalimų dalykų ir kuris duoda gyvybę ten, kur jos nėra. Dievas, kuris pradžioje pašaukė būtį iš nebūties, dabar per savo Dvasią duoda visai kūrinijai naują pradžią. Nes Šventoji Dvasia, ypač Luko raštuose, yra susijusi su naujove. Marija yra mums duota kaip visų naujų pradžių ir „dieviškų netikėtumų“ globėja.
Luko žodžiai primena ir kitą vaizdinį iš Senojo Testamento – Dievo padangtę, Mozės pastatytą dykumoje. Plg. Iš 40, 34: „Tada debesis uždengė Susitikimo palapinę, ir Viešpaties šlovė pripildė padangtę.“ Apreiškimo metu Šventoji Dvasia tarsi debesis uždengia, apgaubia Mariją ir pašventina ją kaip Dievo buveinę, nes joje apsigyvena Šventasis. Biblijoje debesis ženklina, kad Dievas yra, tačiau lieka nematomas savo slėpinyje. Nors Dvasia yra šviesos dvasia, bet ji veda žmogų į tikėjimo tamsą, į „nežinojimo debesį“. Marijai, kaip ir mums, Įsikūnijimas, besitęsiantis krikščionio gyvenime, yra slėpinys, pranokstantis suvokimą, bet prieinamas tikėjimu „per debesį“.
Marija, kaip Bažnyčios pirmavaizdis, mums atskleidžia, kas yra Bažnyčia ir kas yra kiekvienas iš mūsų – Dvasios šventovė. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19). Šventumo sąvoka Biblijoje reiškia būtent nebepriklausyti sau ar kažkokiam žmogiškam tikslui, bet vien Dievui.
2) Apsilankymas (Lk 1, 39–56). Apreiškimo metu Šventoji Dvasia veikė labai slėpiningai ir tartum intymiai. Bet iškart po to ji tarsi siunčia Mariją į veiklą, tarnystę ir viešumą. Marija „skubiai iškeliavo“, Dvasiai tarsi vėjui ją stumiant. Evangelisto pasakojimas pabrėžia susitikimo momentą. Dvi moterys susitinka, bet svarbiausia – jose esantys vaikai. Šiame susitikime Šventoji Dvasia apsireiškia ir veikia apčiuopiamai: Elzbietos kūdikis iš džiaugsmo šoktelėja įsčiose ir jo motina prakalba kaip pranašė – ji tampa pilna Šventosios Dvasios, lyg būtų užsikrėtusi nuo savo kūdikio, kuris, kaip angelas skelbė Zacharijui, yra „kupinas Šventosios Dvasios iš pat motinos įsčių“. Pasakojimas, kurį vainikuoja Marijos Magnificat giesmė, dvelkia džiaugsmo atmosfera, būdinga Šventosios Dvasios veikimui.
Šventoji Dvasia, būdama bendryste Trejybės slėpinyje, veikia ypatingu būdu, kai žmonės bendrauja joje. Visi esame patyrę tokių tarsi stebuklingų susitikimų – per pasidalinimą grupėje arba šeimoje, dvasinį palydėjimą, bendrą maldą ar kartais per paprastą draugišką bendravimą, širdims atsivėrus, patiriame kažką, kas, atrodo, pranoksta žmogiškus santykius. Žodžiai gimsta lyg būtų duoti iš vidaus, širdis užlieja gilus džiaugsmas, ramybė, nepaprastos bendrystės jausmas… Apsilankymo metu Šventoji Dvasia duoda Mariją ir Elzbietą vieną kitai kaip Dievo apreiškimą, kuris padeda vienai ir kitai suvokti savo misiją. Jos nebėra tik giminaitės, o tikėjimo bendražygės, pranašės ir Dievo išganymo užmojo tarnaitės, kurias vienija ir žmogiška, ir dieviška meilė.
Kaip pranašė, Marija šlovina didžius Dievo darbus savo giesme. Anot Martino Liuterio, „norint gerai suprasti šią šventą giesmę, reikia pastebėti, kad palaimintoji Mergelė Marija kalba patyrusi Šventosios Dvasios veikimą, jos apšviesta ir išmokyta […]; nors būdama kukli, vargšė ir niekinama, [ji] patyrė didžių dalykų, kurių jai padarė Dievas, o Šventoji Dvasia davė išminties ir supratimo, kad Dievas yra tas Viešpats, kuriam patinka išaukštinti mažuosius ir numesti galiūnus nuo sostų.“
3) Apd 1, 13–14. Po Jėzaus žengimo į Dangų susirenka mokinių bendruomenė – pirminė Bažnyčia. Įvardyti vienuolika apaštalų „ištvermingai sutartinai meldėsi drauge su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“. Čia paskutinį kartą Šventajame Rašte vardu minima Marija budi prie naujos pradžios, prie stebuklingo gimimo. Ji prišaukia Šventąją Dvasią Bažnyčiai. Kaip rašė šv. Jonas Paulius II, „egzistuoja ypatingas suderinamumas tarp Žodžio Įsikūnijimo ir Bažnyčios atsiradimo momento, veikiant Šventajai Dvasiai. Asmuo, vienijantis šiuos momentus, yra Marija: Marija Nazarete ir Marija Jeruzalės aukštutiniame kambaryje. Šiais dviem atvejais jos tylus, bet kartu labai svarbus dalyvavimas rodo „gimimo iš Dvasios“ kelią. Šitaip ji tęsia savo motinystę, kaip tai patvirtina žodžiai, ištarti nuo kryžiaus: „Moterie, štai tavo sūnus!“; „Štai tavo motina!“ (Redemptoris Mater, 24).
Bažnyčiai gimus, Marija tarsi pasitraukia į tylą. Dabar kūnas, pripildytas Šventosios Dvasios, duodantis Kristų pasauliui ir nešantis jo žodį, yra Bažnyčia – mes. Bet žinome, kad Bažnyčios gimimas, veikiant Šventajai Dvasiai kiekvienoje tikinčiųjų sieloje, tęsiasi per visą istoriją, ir jame slėpiningu būdu dalyvauja Marija, visuomet esanti su mumis savo malda.
Ses. Benedicte Rollin RA
