Vestuvės Kanoje

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – Ispanijos karališkojo dvaro dailininko Jono iš Flandrijos (Juan de Flandes, apie 1455–1519) tapytas paveikslas „Vestuvės Kanoje“ (apie 1500–1504). Jis įdomus ne tik kaip puikus ankstyvosios Nyderlandų tapybos stilistikos pavyzdys, bet ir kaip savosios epochos dokumentas, pasakojantis apie karalienės Izabelės I pamaldumą bei katalikybės vaidmenį dinastine unija suvienytos Ispanijos gyvenime. Nedidelio formato paveikslas – vienas iš 47 panelių, kurtų Izabelės privačiam pamaldumui skirtam altoriaus retabului. Iš Gento ar Briugės apylinkių į Ispaniją atvykęs dailininkas Nyderlandų dailės madas turėjo pritaikyti kiek rūstesniam, ne tokį ryškų koloritą mėgusių vietos gyventojų skoniui, o kartu ir atsižvelgti į užsakovų reikalavimus, keltus vaizduojamiems siužetams.

Didžioji dalis panelių pasakoja apie Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimą. Toks pasirinkimas neatsitiktinis – XV amžiaus pabaigoje Ispanijoje išpopuliarėjo Kristaus gyvenimo aprašymai, skatinę medituojant apmąstyti tikėjimo slėpinius, suprasti juos protu ir pajausti širdimi. Nenuostabu, kad Izabelė savo privačiam altoriui pasirinko būtent šią temą.

Vestuvių Kanoje aprašymas (žr. Jn 2, 1–12) primena Jėzaus viešojo gyvenimo pradžią, pirmąjį atliktą stebuklą, įtikinusį mokinius juo sekti. Vestuvėse dalyvavo Dievo Motina, pakviestas buvo ir Kristus. Kai šventėje baigėsi vynas, motinos paprašytas, Jėzus liepė pripilti šešis ten stovėjusius indus vandens. „Dabar neškite stalo prievaizdui.“ Šis paragavęs nustebo ir pašaukęs jaunikį tarė: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Šiose eilutėse galima įžvelgti daug simbolinių prasmių: nuo ryšio tarp Senojo ir Naujojo Testamentų iki vestuvių šventės, kaip santuokos tarp Dievo ir žmonijos alegorijos. Tačiau Jonas iš Flandrijos subtiliai atkreipia žiūrovo dėmesį į kitus aspektus. Pakeldamas ranką, Kristus laimina ne tik į indus pilamą vandenį, kuris virs vynu, tai yra jo krauju, bet ir greta ant stalo padėtą duoną – simbolinį kūną. Akivaizdu, jog tai – vizualinė nuoroda į Eucharistijos sakramentą, Kristaus priėmimą ir susivienijimą su juo.

Kita svarbi tema – Marijos vaidmuo tikinčiųjų išganyme. Būtent Dievo Motina tampa pirmojo Kristaus stebuklo iniciatore, ji prašo pagelbėti šventės dalyviams, tampa Užtarėja, simboline tarpininke tarp Dievo ir žmonijos. Paveiksle ji sėdi maldai sudėjusi rankas, pasisukusi į Jėzų, bet tiesiai į jį nežiūri, jos žvilgsnis nukrypsta į viršų ir erdvę tarp Kristaus ir žiūrovo. Taigi, nors Marija fiziškai ir dalyvauja žemiškoje šventėje, jos mintys nukreiptos į dangiškąją sferą. Švenčiausioji Mergelė tarsi tampa vizualiniu pavyzdžiu į paveikslą žiūrinčiam ir Kristaus gyvenimą kontempliuojančiam tikinčiajam. Tiesa, paveikslo užsakovei Izabelei, matyt, svarbus buvo ne tik šis aspektas. Viešasis karalienės įvaizdis buvo siejamas su skaistumu ir pasiaukojimu, savybėmis, asocijuojamomis su Mergele Marija. Paveikslo gilumoje kabantis išgaubtas apvalus veidrodis, beje, dažnas simbolis Nyderlandų dailėje, taip pat siejamas su Marija, jos tyrumu. Taigi dailininko dėmesys šioms detalėms neatsitiktinis.

Išryškindamas minėtus aspektus, Jonas iš Flandrijos šiek tiek nukrypsta nuo labiau hedonistinį ir gyvesnį šventės vaizdą mėgusios Nyderlandų dailės tradicijos. Puotos įvaizdis paveiksle tampa beveik asketiškas – neperkraudamas kompozicijos detalėmis ir kurdamas ramią, bet pakylėtą atmosferą, dailininkas, matyt, atsižvelgė į užsakovų norus. Sprendimą aiškiai ir paprastai išryškinti svarbiausias paveikslo žinutes galima sieti su Izabelės įvaizdžiui artimomis vertybėmis – nuoširdumu ir tiesa.

Beje, paveiksle galima įžvelgti ir asmeniškesnių žinučių, juk kūrinys buvo skirtas privačiam karalienės pamaldumui. Veiksmo fonui pasirinkta architektūra, interjero detalės, šventės dalyvių kostiumai priklauso tam laikui, XV amžiaus Ispanijai, o stalo gale sėdinti jaunavedžių pora – tai Izabelės sūnaus princo Jono ir jo nuotakos Margaritos Austrės portretai. Vienintelio išgyvenusio Izabelės sūnaus santuoka su didelę įtaką to meto Europoje turėjusios Habsburgų dinastijos atstove, žinoma, buvo svarbus politinis įvykis. Mylimas sūnus turėjo tapti Izabelės įpėdiniu, darbų tęsėju. Tai, kad būtent jų santuoka simboliškai nukeliama į biblinę Galilėjos Kaną, patvirtina vaizduojamų jaunavedžių panašumas anksčiau kurtuose jų portretuose ir nuotakos drabužius puošiantis gėlių motyvas. Tai – saulutės, dar vadinamos margaritomis.

Po karalienės Izabelės mirties dalį jos asmeninio altoriaus retabulo panelių įsigijo princo Jono našlė Margarita Austrė – saulutėmis puošta „Vestuvių Kanoje“ nuotaka. Tuo metu ji valdė Habsburgų kontroliuojamus Nyderlandus, o ten apsilankęs Albrechtas Diureris tapo pirmuoju žinomu šio paveikslo kritiku ir vertintoju. 1521 metais savo dienoraštyje vokiečių dailės žvaigždė gyrė precizišką, švarią Margaritos Austrės privačiuose apartamentuose saugomų kūrinių kompoziciją ir menininko meistriškumą. Sunku nepritarti renesanso dailės genijui. Įgudusia ranka ištapydamas net menkiausias detales, Jonas iš Flandrijos sugebėjo jas sujungti į žvilgsnio neblaškančią visumą, o gelsvu koloritu ir ramiais, susikaupusiais šventės dalyvių portretais sukurti pakilią nuotaiką, tinkamą kontempliuoti pirmąjį Jėzaus atliktą stebuklą.

Dovilė Barcytė

• »